Tokiomis akimirkomis imu galvoti, kad visas mūsų gyvenimas taip ir praeina kažko belaukiant. Laukiam, kol pabaigsim mokyklą, pavyks išlaikyti vairavimo egzaminą, laukiam paskirtos po visų pasiruošimo kursų vestuvių datos, vaikų gimimo ir jų pirmųjų žingsnių, paaukštinimo bei pripažinimo darbe. Paskui jau pensijos, eilės planinei operacijai ir slaugos namuose jus aplankančių anūkų. Kol sukaupta vis kažko belaukiant viso gyvenimo patirtis ima blukti, tarsi senas kasos aparato čekis.
Viena iš svarbiausių priežasčių, kodėl visuomeninis transportas niekuomet nepakeis nuosavo automobilio, yra laukimas stotelėje, suvokiant, kad prarastas gyvenimo laikas jau niekada nesugrįš. Dar mažiau malonumo patiriu antrą savaitę laukdamas užsakyto vienintelio rajone nuotekas išvežančio srutovežio, kai visus skalbimus tenka atidėti tolimai ateičiai, o prispirtam didelio reikalo – ilgam užimti gretimų miestelių parduotuvių ir degalinių tualetus.
Būtent laukimas, kol prekė bus atgabenta per pusę pasaulio ir kurjerio autobusiukas negesindamas variklio sustos prie jūsų kiemo vartų, gadina apsipirkimo internete malonumą. Puslaidininkių krizė ir karo sutraukytos tiekimo grandinės tą laukimą gali ištęsti nuo parų ir savaičių iki mėnesių. Kaip nepradėti ilgėtis nesenų laikų, kai parduotuvės dar prekiavo apčiuopiamais daiktais, kuriuos iš tikrųjų turėjo vitrinoje ir sandėlyje, o ne paveiksliukais kataloguose?
Lietuvos žmonės, kuriems svarbi istorinė tiesa, šią savaitę pagaliau sulaukė Seimo sprendimo pripažinti Vytautą Landsbergį buvus faktiniu mūsų valstybės vadovu. Nepanašu, kad pats Profesorius labai troško ir laukė tokio pripažinimo. Jokie oficialūs titulai nekompensuos to neapykantos purvo, kurį tris laisvės dešimtmečius savyje kaupė ir taškėsi viešumoje oponentai, grindę sau kelius į politiką Landsbergio Lietuvos niekinimu.
Ginčai dėl V. Landsbergio titulo visiškai nustelbė kur kas svarbesnį Seimo sprendimą, kuriuo palaimintas Sveikatos apsaugos ministerijos ilgai rengtas reformų planas.
„Šiandien parlamentas pritarė reformai. Nutiesė tiltą sveikatos priežiūros įstaigų tinklo pertvarkai. Nutiesė tiltą geresnei paslaugų organizavimo kultūrai. Kas laukia kitame upės krante? Ligoninės išliks. Keisis paslaugų struktūra. Pagal tikruosius kiekvienos savivaldybės žmonių poreikius. Keisis lengvų ir sunkių pacientų srautai. Dabar jie supainioti ir kuria eiles“, – ketvirtadienį teigė ministras Arūnas Dulkys.
Laukimas, vėl tas prakeiktas laukimas. Būtent medicinoje jis labiausiai erzina pacientus ir verčia rinktis mokamas paslaugas be eilių arba rizikuoti nesulaukti tyrimų rezultatų ir gydymo. Sunki liga reiškia, kad privalomojo sveikatos draudimo įmokas visą gyvenimą tvarkingai mokėjusiam žmogui teks imti greitąsias paskolas arba parduoti paskutinį būstą. Jeigu A. Dulkiui tokią viešo plėšikavimo praktiką pavyktų pakeisti, ko gero, jam atleistų net ir aršiausi pernykščių pandemijos valdymo priemonių kritikai.
Tarsi ligonis inksto persodinimo laukiu Ukrainos pergalės kare. Kantrybę labiausiai sekina lėtas Vakarų pagalbos tiekimas, nors nenorėčiau prisidėti prie tų skeptikų, kurie sako, esą ukrainiečių kraujas nekeičia Europos ir JAV politikų požiūrio į Vladimiro Putino Rusiją. Iki Bučos žudynių nebuvo nė kalbos apie sunkiosios ginkluotės tiekimą. Dabar Rytų fronte jau dirba amerikietiškos, čekiškos ir vokiškos haubicos, lenkiški tankai. Po Kremenčiugo tragedijos į Ukrainą keliauja raketų paleidimo ir priešlėktuvinės gynybos sistemos. G-7 susitikime Vakarų šalių lyderiai žurnalistų akivaizdoje šaiposi iš Putino, JAV užsuktas Rusijos įtraukimo į terorizmą remiančių valstybių sąrašą mechanizmas. Bet išsekinti priešą, išvaduoti savo teritoriją ir laimėti karą ukrainiečiams teks patiems, niekas to už juos nepadarys.
Kartais ir man kyla kvailų klausimų, kur tie eilėse prie karinių komisariatų būriavęsi pirmosiomis karo dienomis ukrainiečiai arba Zelenskio minėti 700 tūkstančių, esą tarnaujančių šalies ginkluotose pajėgose, jeigu svarbiausiuose mūšiuose rusai turi ne tik sunkiųjų ginklų, bet ir gyvosios jėgos pranašumą. Karas nelaimimas ukrainiečių vyrams stovint Lietuvos „Regitros“ eilėse.
Lietuvai laukti svarbiausių mūsų saugumą užtikrinančių sprendimų jau nebereikės. NATO viršūnių susitikime Madride nuspręsta stiprinti NATO Greitojo reagavimo pajėgas, jas išplečiant nuo 40 tūkst. iki 300 tūkst. karių, iš esmės užkerta kelią bet kokiai Rusijos agresijos prieš Baltijos šalis ir Lenkiją galimybei. Nors pajėgos bus sustiprintos ne per vieną dieną, bet Ukrainoje nukraujavusiai Rusijai atkurti savo armiją, galiojant Vakarų sankcijoms, prireiks dar daugiau laiko. Karo nusikaltėliui Putinui beliko kliautis tik branduolinio žmonijos susinaikinimo baime, nes bent koks bandymas konvencinio karo priemonėmis, pavyzdžiui, užimti Suvalkų koridorių jam baigtųsi visiška katastrofa.
Šiais laikais bet koks pajėgų telkimas pasienyje yra matomas žvalgybos palydovų. Prisiminkim, kad apie Rusijos planuojamą Ukrainos užpuolimą JAV žinojo iš anksto ir netgi datas viešai skelbė. Todėl sąjungininkams užtektų laiko atvežti čia savo karių papildymą. Užuot pervertinę Putino kariaunos galią, pažiūrėkim iš kitos pusės – tai ne Suvalkų koridorius yra silpna vieta, o Kaliningradas įsiterpęs tarp NATO šalių ir neapginamas. Bet koks rusų kanopos įkėlimas į mūsų ir Lenkijos teritoriją baigtųsi baltai-raudonos vėliavos iškėlimu Kaliningrade dar iki kitų sąjungininkų įsitraukimo. Spėčiau – ne daugiau kaip per 3-4 paras. O po savaitės Kremliui jau tektų rūpintis, kur priglausti iš Minsko pabėgusį savo ūsuotąjį sąjungininką.
