Toks draugiškas pasitarimas tarp mūsų, grybautojų, brendo seniai. Ne pirmą rudenį, kai prasideda gausus grybų dygimas, feisbukas tiesiog užverčiamas nuotraukomis su įspūdingais kalnais grybų. Naujienų portalai ir televizijos laidos pasakoja apie rekordinius laimikius, kai vienam grybautojui pavyksta pririnkti kelis šimtus ar net tūkstančius baravykų.
Tokių rekordų autorių norėčiau paklausti: kokia prasmė rauti viską, ką pavyksta surasti, ir prisikrauti pilną automobilio bagažinę? Juk vidutinė šeima iš karto gali suvartoti vos kelis kilogramus grybų. Tik nedaugelis namų ūkių turi pramoninio dydžio šaldiklius, o į vidutinio dydžio elektrinę džiovyklę geriausiu atveju gali tilpti keliolika riekutėmis supjaustytų baravykų.
Atskira grybautojų grupė yra profesionalai, gabenantys surinktus grybus į miško gėrybių supirktuves arba parduodantys juos pakelėse. Jiems šis klausimas neaktualus. Juolab, šią savaitę supirkėjai taip sumažino grybų kainas, kad panašu, jog tuoj reikės juos priduodant patiems primokėti už tai, kad ima.
Visiems kitiems grybautojams norėčiau pasiūlyti susitarimą: per vieną išvyką į mišką renkame ne daugiau, kaip po vieną įprastinio dydžio pintinę, Dzūkijoje vadinamą „kašiku“, arba vieną kibirą. Nors pats grybų rinkimas į plastikinius kibirus, prekybos centrų maišelius ar nežinia kur rastas talpas nuo statybininkų naudojamos chemijos man atrodo vertas pasmerkimo. Jose panešioti po mišką grybai, ypač surinkti drėgnu oru, iki namų atkeliauja jau pavirtę į tokią košę, kad kartais tenka pilti tiesiai į nerūšiuotų buitinių atliekų konteinerį.
Grybautojų nacionalinis susitarimas galėtų apimti ne tik surenkamų grybų kiekį, bet ir pasiskolinti daugiau punktų iš nerašyto senųjų šilinių dzūkų grybavimo etikos kodekso. Viena iš jo taisyklių skelbė, kad pamatęs miške kitą grybaujantį žmogų keičiu savo judėjimo kryptį taip, kad eičiau nuo jo tolyn. Jeigu kitas grybautojas pasielgia taip pat, abu išvengiame beprasmio blaškymosi jau nugrybautuose girios plotuose.
Vertėtų susitarti nepjaustyti ir nerinkti tų grybų, kurių nepažįstate ir net nežinote, ar jie valgomi. Jeigu labai knieti paklausti socialiniuose tinkluose, kaip vadinasi vienas ar kitas jums nepažįstamas grybas, tai galima nufotografuoti jį augantį, bet ne krūvą jau išrautų. Pasitikėti, kad kažkas, pažiūrėjęs į nelabai ryškią nuotrauką, nuspręs, kad tas grybas panašus į kažkurį jam žinomą ir valgomą, yra ypač rizikinga. Beje, juokelis, kad visi grybai yra valgomi, bet kai kurie – tik vieną kartą, buvo pasenęs jau XX a. paskutinį dešimtmetį, todėl dabar už jo pavartojimą reikėtų bausti pasodinant visą vakarą lupti gleivėtus kazlėkus.
Aną savaitę vienos mano miestiečių draugų šeimos moteris, atsivežusi į grybavimą du pradinukiško amžiaus savo vaikus, ištarė pacitavimo vertą frazę: „Nešūkaukit – ne mieste esate“. Deja, rudenį grybautojų balsai Dzūkijos giriose aidi taip, tarsi jie visi namie būtų telefonus užmiršę. Seniai praėjo tie laikai, kai mobilusis ryšys trūkinėdavo vos išvažiavus už sostinės ar rajono centro ribos. Dabar net atokiausiuose kemsynuose taip puikiai veikia visų operatorių 4G, kad didelės raiškos bet kurio baravyko nuotrauką galite paviešinti dar jo neišrovęs. O tik tada pjauti kotą ir įsitikinti, kad suradote jį per vėlai – kirminai jau spėjo surengti puotą.
Šūkauti nepažįstamame miške nereikės, jeigu tik atvykę į mišką pažymėsite „Google Maps“ ar bet kurioje kitoje žemėlapių bei navigacijos mobilioje programėlėje automobilio stovėjimo vietą. Baigus grybauti ji parves atgal, kaip toli bebūtumėte nuklydę.
Susitarimo, kad viską, ką atsivežėte į mišką, iš jo ir išsivešite, padorioje draugijoje jau gal net nereikėtų minėti. Deja, miške po grybavimo sezono liekantys bulvių traškučių ir rūkalų pakeliai, energetinių gėrimų skardinės, vienkartiniai kavos puodeliai liudija, kad kalbų ir rašymo apie tai dar ilgai nebus per daug. Negana to, šiemet miškai mėlynuoja vienkartinėmis kaukėmis, nors nerandu jokio logiško paaiškinimo, kam jos girios tankumynuose reikalingos ir dar nesu sutikęs nė vieno kaukėto grybautojo.
Aplinkos ministro įsakymu patvirtintos Lankymosi miške taisyklės ir už jų pažeidimą Administracinių nusižengimų kodekse numatytos baudos neatstos Grybautojų nacionalinio susitarimo arba Grybautojų etikos kodekso.
Paskui kiekvieną grybaujančią šeimą aplinkosaugininkai ar policijos pareigūnai su šūsnimi protokolų blankų rankose nevaikščios, ant kiekvieno medžio pakabinti po vaizdo stebėjimo kamerą taip pat neįmanoma. Be to, taisyklės draudžia tik rimtą žalą gamtai darančią veiklą, bet nereguliuoja grybautojų tarpusavio santykių. Ir tik pačių grybautojų sugalvotas, po ilgų diskusijų bendru sutarimu patvirtintas ir savanoriškai praktikuojamas susitarimas gali apsaugoti grybingus miškus nuo visiško nutrypimo.
Ne pirmus metus propaguoju grybavimo pripažinimą sveikatinimo veikla, kurią šeimos gydytojai turėtų rekomenduoti prie kompiuterių dirbantiems žmonėms, stokojantiems fizinio aktyvumo. Lėtas vaikščiojimas minkšta miško paklote, nešant pamažu sunkėjančią pintinę, lankstymasis ir tupinėjimas prie kiekvienos voveraitės ar šilbaravykio yra gerokai sveikesnė veikla už paskutinio kvapo išleidimą maratone ar kojų laužymą žaidžiant futbolą. Jei tik godumo priepuolis nesunaikina grybavimo sporto olimpinės dvasios.
Užuot reikalavę iš Lietuvos sportininkų plėšytis dėl medalių svetimose mūsų mentalitetui rungtyse, turėtumėm siekti, kad grybavimo rungtis taptų olimpine sporto šaka.
Dėl pandemijos vėl atšaukta Varėnos grybų šventė, bet paskutinį rugsėjo savaitgalį rajone vis tiek vyks Lietuvos grybavimo čempionatas. Jo nugalėtojai sėkmingai pasirodė ne vienose tarptautinėse grybavimo varžybose.
Belieka 2022 m. pasikviesti į Dzūkiją Tarptautinio olimpinio komiteto delegaciją ir parodyti jai visą grybavimo sporto žavesį. O jei iškart nepatikės, dar pravesti pro „kurcinio ašaromis“ kvepiančius Grybų šventės kiemelius.
