Už tai man visai negaila padėkoti karo trofėjų mums paskolinusiems ukrainiečiams. Ir Lietuvos krašto apsaugos ministrui Arvydui Anušauskui, kuris sausį vykusio Ramšteino susitikimo metu susitarė su Ukrainos gynybos ministru Oleksijumi Reznikovu dėl pamušto rusiško tanko eksponavimo Vilniuje.
„Okupantų tankai tik tokiu pavidalu gali kirsti NATO sieną“, – džiaugėsi ministras.
Gal toks ir buvo sumanymas – numesti „strateginę žinutę“ sostinės širdyje ir stebėti, kaip reaguos lietuviai? Tik man kažkodėl kirba abejonė, ar A. Anušauskas iš tikrųjų tikėjosi būtent tokios visuomenės reakcijos. Nes pirmosiomis tanko dvėselienos eksponavimo dienomis, kai prie jo su raudonais gvazdikais rankose ėmė organizuotai rinktis Kremliaus propagandos klapčiukai ir jos įtakoje įstrigę Vilniaus rusai, eksponatas net nebuvo deramai saugomas. Patriotiškai nusiteikusiems vilniečiams teko patiems nurinkinėti gėles, veltis į susistumdymus su agresyviais „rusiško pasaulio“ garbintojais ir net aiškintis policijai dėl tariamų viešosios tvarkos pažeidimų.
Nesunku buvo numatyti tokią įvykių eigą, jeigu prorusiškų veikėjų „Telegram“ kanalus stebintys mūsų pareigūnai būtų iš anksto įspėję kitas institucijas, kokios provokacijos nutiko prie Latvijoje ir Estijoje eksponuojamų tankų ir kas organizuojama Vilniuje. Juk negali taip būti, kad niekas jų nestebi, nes Valstybės saugumo departamentas pernelyg užimtas Dovydo Pancerovo ir Birutės Davidonytės knygos skaitymu.
Informacinei operacijai „Tankas“ aktyvuotas netgi seniai Lietuvoje nematytas provokatorius Stanislovas Tomas, savo feisbuko paskyros viršelį pasipuošęs iškarpa iš Rusijos Federacijos Teisingumo ministerijos tinklapio, kuriame paskelbta apie jo registraciją šios šalies advokatu. Lietuvos rusakalbių gynėju save tituluojantis veikėjas ne tik platino suklastotas nuotraukas, kuriose vietoje kelių nuleipusių raudonų gvazdikų ir žvakelių prie tanko primontuota įspūdinga gėlių krūva, bet ir dalijo interviu išklausyti „kitą pusę“ mėgstančiai Vakarų šalių žiniasklaidai.
Jeigu mes tikrai norėjome pigiausiu būdu atšviežinti sąrašą tų nelojalių Lietuvai mūsų šalies piliečių, kurie agresijos atveju pirmieji pasitiktų Rusijos tankų kolonas su gėlėmis, tai toks planas tikrai pavyko. Bučoje, Chersone ir kitose Ukrainos vietovėse tokie asmenys rodė okupantams, kuriuose namuose gyveno patriotiškai nusiteikę ukrainiečiai – šių lavonai surištomis už nugaros rankomis iš duobių ir rūsių traukiami iki šiol.
Tankas Katedros aikštėje sugriovė naivų įsivaizdavimą, esą visa Lietuva vieningai palaiko Ukrainą, o dauguma Kremliaus propagandos įtakoje buvusių lietuvių jau atsitokėjo bei aiškiai suvokia gėrio ir blogio ribas. Stebint, kaip greitai augo suaukotų pinigų suma akcijoje „Radarom“, matant Ukrainos vėliavas mūsų miestų gatvėse ir masinius solidarumo mitingus, surengtus visuose mūsų šalies miestuose pirmųjų karo metinių proga, galėjo atrodyti, kad Putino Rusijos draugų čia jau nebeliko.
Dabar apgaudinėti save nėra jokio reikalo – mūsų ir Ukrainos laisvės nekenčianti mažuma niekur nedingo, tik buvo nustelbta ir užtildyta, išguita iš viešų renginių, miestų aikščių, televizoriaus ir naujienų portalų komentarų į socialinių tinklų paraštes. Į piktus šnabždesius autobusų stotelėse ir parduotuvių eilėse, kaip čia viską tiems ukrainiečių pabėgėliams nemokamai duoda, o jais, vargšais žmogeliais, niekas taip per tris dešimtmečius nepasirūpino.
Kai savivaldos rinkimų debatuose politikai nesugeba atsakyti, kam priklauso Krymas, tai nėra banali mokyklinių geografijos žinių spraga. Jie tik nori susirinkti tylinčios vatinukų mažumos balsus ir ant jos sprando išjoti į valdžią. Arba tebevaldo verslus Rusijoje ir Baltarusijoje, kurių veiklą viešai ištarti žodžiai „Krymas yra Ukrainos dalis“ galėtų gerokai apsunkinti.
Diskusijos apie tanką pažadino ir dar vieną karo metais ilgokai tylėjusią visuomenės grupę – jautriuosius pacifistinių pažiūrų intelektualus. Šitie taikos balandėliai – kaip ir visi balandžiai – įpratę netikėtu metu tuštintis viešose vietose, bet labai nemėgsta būti priskiriami prie kenkėjų ir parazitų. Jie dažniausiai veisiasi ten, kur dar riogso laisvės metais nespėto nugriauti sovietinio paveldo likučiai, pakyla į dangų pulkais ir kelia šurmulį, jeigu į tą paveldą kažkas bando kėsintis.
„Į taikų miestą perkeltas pamuštas tankas tampa Vilniuje įvietinta karo veiksmų pasekme ir tarsi sako: Siųsk pinigus, jei nori, kad tokių tankų būtų daugiau Vilniaus gatvėse. Taip valdžia pratina visuomenę prie karo ir jį natūralizuoja. Grynas militarizmas, nieko daugiau“, – pasibaisėjo kairiųjų pažiūrų rašytojas ir sovietinio Vilniaus tyrinėtojas Darius Pocevičius.
Daugiausia kritikos už tokį vulgarų pacifizmą jis sulaukė ne iš radikalios dešinės, o iš vienos garsiausių Lietuvos feministinio judėjimo aktyvisčių, menininkės Vilmos Fioklos Kiure, per pastaruosius metus itin jautriai išgyvenusios Ukrainos tragediją.
„Pasidžiaugsiu, kad įvyko vienas kiečiausių politinių performansų, atvėrusių daugelį mūsų išpizdėjusios visuomenės piktžaizdžių“, – apibendrino savo išvadas menininkė.
Pats taip parašyti nedrįsčiau, tai galiu jai tik padėkoti.
Man šis tankas yra Šv. Jurgio nudobto drakono gaišena, simbolizuojanti brutalų blogį, nesugebėjusį nugalėti ukrainiečių laisvės troškimo. O maloniausia svajoti, kad jis bent jau mano vaizduotėje galėjo būti viena iš 1991 m. sausį Vilniuje beginklius žmones vikšrais traiškiusių pabaisų.
