Vienas feisbuko draugas prieš porą dienų parašė, kad šitas popiežius yra leftistas ir užbaigė šūkiu: „Bring back Urban II“. Kad jums nereikėtų gūglinti, priminsiu, jog Urbonas II buvo tas popiežius, kuris paskelbė pirmąjį kryžiaus žygį.

Pranciškus iš tikrųjų yra nepatogus popiežius visiems, kam norisi katalikybę palaidoti anksčiau, negu išmirs, jų manymu, paskutinės kiekvieną sekmadienį į medines bažnytėles atokiuose miesteliuose susirenkančios senolės. Nes juk dar 1961 m. Jurijus Gagarinas skrido į kosmosą ir Dievo danguje nerado, o joms niekas to nepasakė.

Būtų labai paranku matyti šv. Petro soste piktą, draudžiantį, baudžiantį ir keikiantį nusidėjėlius popiežių. Tada kovingiesiems ateistams lengviau būtų išjuokti Katalikų Bažnyčią ir palaidoti ją kaip atgyveną. Radikalaus politinio islamo mokytojams reikia Katalikų Bažnyčios, kuri skelbtų kryžiaus karus ir taip palengvintų jiems darbą verbuojant savižudžius sprogdintojus. Kremliui reikia klastingus sąmokslus rengiančio Vatikano, kuriuo būtų galima gąsdinti Vladimiro Putino režimo visiškai kontroliuojamos Rusijos stačiatikių bažnyčios tikinčiuosius.

Jiems visiems popiežius Pranciškus yra iki pasiutimo nepatogus. Popiežius, kuris šypsodamasis kviečia pažinti tikėjimo džiaugsmą, o ne smerkia mūsų klaidas. Popiežius, kuris asmeniniu pavyzdžiu moko atsisakyti besaikės prabangos ir todėl turi teisę kalbėti apie solidarumą su vargstančia ir kenčiančia žmonijos dalimi. Didįjį ketvirtadienį Romoje nuplauna kojas pabėgėliams, kuriuos naujoji Italijos populistų vyriausybė mielai susodintų atgal į kiauras pripučiamas valteles ir dar pamurkdytų, kad greičiau nuskęstų.

Todėl ir pačioje Katalikų Bažnyčioje Pranciškus aršiai puolamas šventesniais už popiežių pasijutusių fariziejų. Vos Pranciškus paskelbia, kad „mirties bausmė yra nepriimtina, nes kėsinasi į žmogaus asmens neliečiamumą ir orumą“, tradicionalistai mieliau pasilieka su Leonu XIII, rašiusiu, jog „mirties bausmė yra reikalinga ir veiksminga priemonė Bažnyčiai pasiekti savo tikslą, kai maištaujantys prieš ją trukdo bažnytinę vienybę, ypač užkietėję eretikai, negalintys jokiu kitu būdu būti sulaikyti nuo bažnytinės tvarkos griovimo“. Jūs rimtai norite grįžti prie eretikų deginimo praktikos ar tik jaučiate nostalgiją tiems laikams?

Man labai norisi tikėti, kad popiežiaus Pranciškaus apsilankymas ne tik suteiks progą įsitikinti, jog tikėjimas Lietuvoje nėra miręs, jeigu tokios įspūdingos jaunų žmonių minios susirinko jo pasitikti. Paslapčia svajoju, kad Pranciškaus nešama Katalikų Bažnyčios atsinaujinimo žinia pasieks ir mūsų tikinčiuosius, iki šiol labiau veikiamus po parapijas kalėdojančių į kūno apatinės dalies teologiją susitelkusių lenkiškos katalikybės versijos propaguotojų.

Galima sakyti, kad Lietuvos Katalikų Bažnyčia yra gerokai palankesnėje situacijoje, negu daugelio Vakarų Europos ir Amerikos tikėjimo broliai, nes mūsų neslegia kelių dešimtmečių senumo vaikų seksualinio išnaudojimo skandalų šleifas. Tuo metu, kai katalikiškoje Airijoje Katalikų Bažnyčia turėjo vaikų globos namus, kuriuose įvykdyti tie visi nemalonus nutikimai ir nusikaltimai, mūsų kunigai kentė sovietų valdžios represijas ir net paprasčiausias tikėjimo tiesų mokymas ruošiant vaikus Pirmajai Komunijai buvo labai suvaržytas. Todėl pedofiliškų polinkių turintiems asmenims nebuvo jokios prasmės rinktis kunigystę, kai savo tikslus gerokai lengviau galėjo pasiekti valstybinėje švietimo sistemoje, spaliukų ir pionierių organizacijose.

O jei gyvenate Vilniaus Senamiestyje ir dėl popiežiaus Pranciškaus vizito negalėjote išvažiuoti iš savo kiemo, jūsų autentiškais ateizmo klasikų šūkiais padabintas pasipiktinimas kam nors rūpi ne ką labiau, negu tuomet, kai dėl to paties keiksnojote Vilniaus maratono bėgikus ir Kaziuko mugės prekeivius. Metas suaugti ir išmokti iš anksto susirinkti informaciją apie tuos ypatingus įvykius, kada eismas bus ribojamas, ir atitinkamai suplanuoti savo buitį.