Visa tai prasidėjo gerokai anksčiau, bet šią savaitę galutinai įsitikinau, kad geriausio Šimo bare Donaldo Trumpo draugo ir leftistinių šimaišoidų pasaulėžiūriniai karai neturi jokio ryšio su Lietuvos prezidento bei Europos Parlamento rinkimais ir mūsų balsavimas juose neprivalo būti nulemtas vienos ar kitos pusės feisbuko įrašų palaikinimo. O nesiklausydamas profesorių Vytautą Landsbergį cenzūruoti sumaniusio „Marijos radijo“ netampu blogu kataliku.

Manichėjiškas pasaulio vaizdas, kuriame liko tik juoda ir balta, be jokių atspalvių, vyksta nuolatinė gėrio ir blogio kova, verčianti pasirinkti puses, skverbiasi į politiką iš tolimosios dešinės ir kairės kultūrinių karų. Iki 2008 m. Pasaulinės krizės Europa ir Jungtinės Amerikos Valstijos kuo puikiausiai apsėjo kaitaliodamos valdžioje nuosaikią kairę ir nuosaikią dešinę, o negausios tolimųjų pakraščių politinės grupės didžiajai visuomenės daliai tapdavo žinomos tik tada, kai sukeldavo riaušes tarpusavyje ar ką nors susprogdindavo. Tačiau šiame dešimtmetyje viskas pasikeitė.

Pirmiausia jie mums primetė savo terminus. Paklausykite bet kurio alternatyvios dešinės politiko pasisakymų ir jau gal net nenustebsite, kad jo įsivaizduojamame pasaulyje nebeliko nei nuosaikių konservatorių, nei liberalų, nei socialdemokratų – visus juos pravardžiuoja neoliberalais. Net jei jums išvis nepriimtini bandymai perkelti į Lietuvos politiką amerikietiškus terminus ir nustumti kažkada sveiko proto dešiniaisiais save vadinusius liberalus į kairę, o prie jų prikabinti visus, kas nesimpatizuoja kraštutinei dešinei, viešojoje erdvėje tai plinta tarsi tymai neskiepytų vaikų darželyje.

Lietuvos Katalikų Bažnyčia tapo viena pirmųjų radikalizacijos importo aukų. Pirmiausia parapijų sales ir šventorius įniko lankyti radikalių pažiūrų nešėjai iš Lenkijos, o dabar jau užauginta savų fundamentalistų kariauna, kuriai popiežius Pranciškus yra ne autoritetas, bet tik principus išduodantis eretikas, o kunigams agituoti rinkimuose draudžiantys Vyskupų konferencijos nurodymai tolygūs sovietmečio KGB persekiojimams. Artimo meilė, ant kryžiaus už mūsų nuodėmes mirusio Jėzaus žinia pasauliui – kam tai rūpi. Svarbiausia tikėjimo doktrinos ašimi tapo lovos reikalai – santykis su LGBT ir patriarchalinės šeimos vertybės.

Alternatyvios dešinės populistai puikiai sutaria su tolimąja kaire, kad visos nuosaikios politinės jėgos yra neoliberalai, kurių dienos esą suskaičiuotos. Gal todėl jiems visai neblogai sekėsi drauge niokoti Paryžių per „geltonųjų liemenių“ protestus. Tik pavyzdžių, kad būtų sugebėję drauge kažką kurti, o ne griauti, man dar neteko girdėti.

Populistai iš alternatyvios dešinės ir kairės supurtė visą Europą nuo Graikijos iki Estijos, bet jų populiarumas jau pasiekė zenitą ir pradeda leistis, nes vidurinioji klasė stabilaus ekonomikos augimo laikotarpiu vis mažiau trokšta radikalių permainų – kam gadinti tai, kas ir taip visai neblogai veikia. Taip pat ir todėl, kad iš politinio elito iškilo naujo tipo lyderiai, gebantys būti ne tokiais nuobodžias, kaip vakarykščiai Angela Merkel, Algirdas Butkevičius, Nicolas Sarkozy ar Donaldas Tuskas. Žinoma, suskaičiavus Europos Parlamento rinkimų rezultatus radikalios jėgos galės atsikimšti šampaną, bet net ir pagal pačias optimistiškiausias prognozes daugumos jos neturės.

Dabar Europą gelbstintys postpopulizmo kartos politikai dažniausiai nėra tiesiogiai susiję su kuria nors tradicine politine partija, valdžiusią šalį ne vieną dešimtmetį, tačiau, skirtingai nuo populistų, jei ateina ne griauti, o reformuoti sistemą. Emmanuelis Macronas, naujoji Slovakijos prezidentė Zuzana Čaputova, abu Lietuvos prezidento rinkimų antrojo turo dalyviai ir net galbūt Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis – visi jei yra radikalizmą atmetančių visuomenių atsakas į tolimosios dešinės ir kairės suaktyvėjimą. Arba, kaip rašo „Bloomberg“ žurnalistė Milda Šeputytė, Lietuvos prezidento rinkimai „dar nesuskaičiavus balsų jau yra dar viena pergalė jėgų, kurios spaudžiamos populistų nuo Varšuvos iki Romos“.

JAV demokratams dar teks surasti tokią asmenybę, galinčią užkirsti kelią D. Trumpui į antrąją kadenciją, Vokietijos krikščionims demokratams – pakeisti nusibodusią A. Merkel ne dar nuobodesniu jos pakaitalu, o tikru lyderiu, britams – rasti, kas išves iš Brexito aklavietės po Theresos May pasitraukimo. Bet atsakas kiekvienu atveju bus ne dar viena radikali alternatyva politinei sistemai, o iš jos vidaus užgimusi lyderystė.