Kitų metų pradžioje Lietuva įžengs į naują valdžios perrinkimo ciklą. Pirmiausia 2023 m. pavasarį rinksime miestų ir rajonų merus bei savivaldybių tarybas. Kažkas išliks, kažkas nebus perrinktas arba nekandidatuos, kitą dieną po rinkimų beveik visi skelbsis nugalėtojais, o aiškiai pasakyti, kur krypsta rinkėjų simpatijų švytuoklė, bus labai sudėtinga. Neturiu jokių abejonių tik dėl to, kad Druskininkų meras vėl bus išrinktas pirmame ture lukašenkiška persvara prieš visus varžovus, net jei jo bylos nagrinėjimas teisme jau bus įpusėjęs.
2024 m. gegužę vyksiančių Prezidento rinkimų antrajame ture neabejotinai bus dabartinis šalies vadovas Gitanas Nausėda ir vienos iš pirmaujančių apklausose centro kairės partijų kandidatas – Vilija Blinkevičiūtė arba Saulius Skvernelis. Liberalių pažiūrų žmonėms rinkimų dieną beliks mesti monetą arba išvažiuoti rinkti bobausių. O G. Nausėdos pergalę nulems tai, kad už jį prisivers balsuoti ne tik šeimamaršininkai, bet ir nemaža dalis krikdemiškų pažiūrų TS-LKD rinkėjų.
2024 m. birželį rinkimų į Europos Parlamentą ir vėl niekas nepastebės. Po mėnesio net neprisiminsime, ką Lietuva išsiuntė į Strasbūrą, nes bus jau įsibėgėjusi Seimo rinkimų kampanija. Rudenį net nereikės laukti antrojo rinkimų turo, kad taptų aišku, jog dabartinė TS-LKD, Liberalų sąjūdžio ir Laisvės partijos koalicija neišliks valdžioje. LVŽS balansuos ant nepatekimo į Seimą ribos ir tik kelios laimėtos vienmandatės padės suformuoti nedidelę frakciją. Visi iš antivakserių protestų bei Šeimų sąjūdžio kilę politiniai dariniai iki rinkimų spės dar labiau susiskaldyti, riesis tarpusavyje ir pasidalys iki nulio apvalinamą rinkėjų balsų dalį. Didžiausia būsimų rinkimų intriga – ar S. Skvernelio demokratams pavyks pralenkti V. Blinkevičiūtės socialdemokratus? Nuo to priklausys, kuriai iš šių partijų atiteks premjero kabinetas, o kuri turės tenkintis Seimo pirmininko postu. Nors dabar jos abi neslepia priešiškumo viena kitai, po rinkimų tikrai sugebės susitarti.
Kažkuri iš šių mano prognozių gali neišsipildyti – jas išvardijau tik kaip ilgą įžangą į svarbiausią šio straipsnio teiginį: naujoji Vyriausybė perims valdžią labai jai palankiu laiku. Nes visi šių dienų iššūkiai jau bus pasibaigę, o svarbiausios krizės – įveiktos.
Rusijos–Ukrainos karas negalės tęstis amžinai. Vladimiro Putino paskelbta mobilizacija ir vaikų žaidimų aikštelių bei daugiabučių namų bombardavimas neišgelbės jo armijos nuo bręstančio sutriuškinimo. Kyjivo gatvės asfalte milijonus dolerių kainuojančios sparnuotosios raketos išmušta duobė gal ir atrodo baisiai televizijos žinių reportažuose, bet Ukrainai dar liko gerokai daugiau asfalto, negu Rusijai raketų. Be to, kitą dieną ta duobė jau buvo užlyginta nauju asfaltu. Kai už Ukrainos pečių stovi JAV ir Europos Sąjunga, pasiruošusios remti ukrainiečius pinigais ir ginklais tiek, kiek tik reikės, nėra labai svarbu, kiek šimtų tūkstančių už greitąsias paskolas batus ir skardinius šalmus nusipirkusių provincijos varguolių pasiųs į frontą Putino režimas. Iki žiemos ukrainiečiai turėtų išvaduoti Chersoną, o paskui ateis Luhansko, Donecko ir Krymo eilė. Kitą vasarą Kryme jau galės poilsiauti drąsiausi turistai iš Baltijos šalių ir Lenkijos, skubėsiantys fotografuotis ištaškytos rusiškos karinės technikos ir kyšančių iš Juodosios jūros Rusijos karinio laivyno pasididžiavimų likučių fone.
Pokario Europa, išmokusi gyventi be rusiškų dujų ir naftos, iš recesijos išeis dalyvaudama atstatant Ukrainą. Regionas nuo Baltijos iki Juodosios jūros, beveik sutampantis su buvusia Abiejų Tautų Respublika, augs sparčiausiai, išnaudodamas ne tik karo metais ir iki jo užsimezgusią draugystę, bet ir bendrą pergalės euforiją. Žinojimas, kad esame tarsi kokie komiksų superherojai, sustabdę ir įveikę patį baisiausią šių laikų žmonijos blogį, transformuosis į naująją europinę lyderystę.
Ingridos Šimonytės Vyriausybė ir šios kadencijos parlamentarai baigs savo kadenciją taip ir nepradėję nė vienos rinkėjams pažadėtos reformos, tačiau atlaikę tiek iššūkių, kiek dar neteko nė vienai Lietuvos valdžiai, išskyrus Atkuriamąjį Seimą.
Norinčių jiems padėkoti už tai, kad nesuleido į šalį visų Aliaksandro Lukašenkos atgabentų migrantų, tvirtai rėmė Ukrainą, skolintų pinigų skydu pridengė Lietuvos gyventojus ir verslus nuo Putino energetinės agresijos ir paskui infliaciją didino pensijas bei pašalpas, bus gerokai mažiau, negu nusivylusių ir įsižeidusių. Bet gal I. Šimonytei užteks žinoti, kad sąžiningą jos nuveiktų darbų vertinimą būsimos lietuvių kartos ras istorijos vadovėliuose, o ne mūsų laikų naujienų portalų antraštėse. Nors galėtų būti tiesiog apmaudu.
Jei tik Putinas šiemet nesunaikins žmonių civilizacijos branduoliniu ginklu, tai 2024 m. pabaigoje pradėsiančiai dirbti naujai Lietuvos Vyriausybei jau dabar galima pavydėti pataikius ateiti į valdžią itin dėkingu laiku. Jai pakaks tik neiškrėsti jokių kvailysčių, neįsivelti į korupcinius skandalus, smarkiai nenusišnekėti viešumoje, o reitingai patys augs net ir nieko nedarant. Ypač nieko nedarant. Taikos ir klestėjimo metais valdyti šalį gali bet kas. Net jeigu tokia likimo dovana atitenka visai to nevertoms nuobodžioms asmenybėms.
