Paskui sekė ilgas V. Uspaskich monologas, koks blogis yra visos Lietuvos partijos, dirbančios sau, o ne paprastam žmogui. 2003 m. jis įkūrė Darbo partiją.
„Pranešu, kad atsistatydinu iš Darbo partijos pirmininko posto ir tuo užbaigiu savo, kaip aktyvaus politiko, gyvenimą“, – pranešė V. Uspaskich 2022 m. birželio 14 d. Tik viena para anksčiau, negu kompanija „Microsoft“ paskelbė stabdanti savo legendinės naršyklės „Internet Explorer“ palaikymą. Taip baigėsi Lietuvos istorijos oligarchinės politikos laikotarpis – ištisa epocha su savo specifine ciniška politine kultūra, balsų pirkimo, juodosios buhalterijos ir politinės korupcijos skandalais, demonstratyvia panieka klasikinių ideologijų ir moralės rėmų saistomiems oponentams ir buvusiems bendražygiams.
Viktoras nebuvo tokios politikos pradininku ir netgi dabar neliko vieninteliu jos atstovu, tačiau geriausiai įkūnijo visas tas savybes, kurių kiti amžių sandūros politikai negebėjo arba nedrįso taip koncentruotai skleisti.
Atkuriamojo Seimo signatarai su tautinėmis juostomis vietoje kaklaraiščių ir vakarykščiai Komunistų partijos sekretoriai negalėjo ir nenorėjo atstovauti visoms visuomenės grupėms po Nepriklausomybės atkūrimo, privatizacijos, gluminančios vakarykščius kolūkiečius žemės reformos, 90-ųjų skurdo ir spindesio, Vilniaus brigados ir Daktarų, kontrabandos pinigų ir žiopčiojančių pagal fonogramą popžvaigždžių. Iš turgaus ir plastikinėmis dailylentėmis iškaltų importo-eksporto firmelių ofisų atėję jauni vyrai, užgrūdinti santykių aiškinimosi su treninguotų reketininkų gaujomis bei kelionių tarp Rusijos ir Vakarų, užsivilko kostiumus ir subrendo patys imtis valdyti šalį. Kam pirkti baikščius tradicinių partijų politikus, jeigu galima patiems steigti partijas ir perimti savivaldą, o paskui ir visą valstybę?
V. Uspaskich niekada netapo prezidentu, kaip Rolandas Paksas, arba Seimo pirmininku, kaip Artūras Paulauskas. Jis nevaldė nuo galinės sėdynės visos vyriausybės, kaip Ramūnas Karbauskis. Tačiau R. Paksas buvo tik įrankis, viešųjų ryšių produktas, pasodintas į Daukanto aikštės rūmus, bet taip ir neprigijęs politinėje sistemoje. Buvęs prokuroras A. Paulauskas, pralaimėjęs Valdui Adamkui, neturėjo verslo imperijos, kurios ištekliai leistų sukurti tvirtą ir ištikimą partijos struktūrą. O R. Karbauskio LVŽS prasibrovė iki valdžios pernelyg vėlai, kai valstybė jau išaugo iš oligarchinės politikos amžiaus. Naisių pasaka pavėlavo mažiausiai dešimtmetį ir negalėjo būti suprasta išsilavinusių ir pasiturinčių miestiečių Lietuvoje.
V. Uspaskich įsteigta ir su pertraukomis tiesiogiai jo valdyta Darbo partija nebuvo originalus projektas – kažką panašaus rasime kiekvienoje santvarkų virsmą patyrusioje Vidurio ir Rytų Europos šalyje. Tuo pat metu netgi postsovietiniam blokui niekaip nepriskiriamoje Italijoje spindėjo Silvio Berlusconi žvaigždė, o Ukrainos politika iki antrosios Maidano revoliucijos tebuvo konkuruojančių oligarchų kovos arena. V. Uspaskich per visą savo politinį gyvenimą kalbėjo su ryškiu rusišku akcentu, bėgo į Maskvą nuo Lietuvos prokurorų ir buvo siejamas su rusiškos kilmės kapitalu. Tačiau tai ne tik netrukdė, bet netgi padėjo jam pelnyti rusofobiškai TS-LKD retorikai alergiškų rinkėjų simpatijas. Ir tik šiais metais, Vladimiro Putino Rusijai užpuolus Ukrainą, toks įvaizdis tapo jei ne toksišku, tai bent jau visai ne žaviu.
Oligarchinės politikos sėkmės istorija nebūtų įmanoma ne tik be didelių pinigų, už juos nusipirktos arba užaugintos asmeninės lyderio charizmos, klusnios partijos struktūros, kantrai dirbančios, tarsi korporacijos samdiniai, bet ir pasirengusios ją priimti visuomenės. Darbo partija negalėjo atsirasti nei 1992 m., nei 2022 m. Neįmanoma supirkti rinkimų rezultatus lemiančio skaičiaus rinkėjų balsų, jeigu nėra kritinės masės žmonių, netikinčių savo balso verte ir balsavimo prasmingumu.
Sostinės hipsteriai, rikiavęsi eilėse prie išankstinio balsavimo vietų, kad pažymėtų biuletenyje Ingridą Šimonytę arba Laisvės partiją, kaip mat ims transliuoti į feisbuką ar instagramą, jeigu jiems kas pasiūlytų 10 eurų už balsą. Ir dar užtagintų Lietuvos policiją. Tačiau prie bažnytkaimio krautuvės sienas ramstantis „Švogerių stipriojo“ mėgėjas viliojančio pasiūlymo pratęsti rinkimų dienos šventę tikrai neatsisakys. Tačiau per tris laisvės dešimtmečius Lietuva pasikeitė – neliko nei tiek tų krautuvių, nei jų klientų, nei tokio masinio ir gilaus skurdo.
Oligarchinių partijų populizmas, paremtas pažadais padidinti pašalpas ir pensijas, tuo pat metu mažinant mokesčius, negali konkuruoti su nauju, gerokai nuoširdesniu ir sektantiškai įkvepiančiu savo šalininkus tolimosios dešinės populizmu. Kam pirkti tamsuomenės balsus, jei gali užverbuoti ją feisbuke, baugindamas pedofilų klanu, išgalvotos pandemijos ir vakcinacijos sąmokslais, Didžiuoju perkrovimu ir visuotine kontrole?
Tai, kas prasidėjo Garliavos patvoryje, tikrai nesibaigs sulig Didžiojo šeimų maršo virtimu maža išvyka į kaimo turizmo sodybą. Brangymetis ir besiartinanti krizė pažadins naują populizmo bangą, bet Viktoras jau neturi nei jėgų, nei sveikatos dar kartą užsilipti ant savo partijos ir nučiuožti ta banga iki valdžios kranto.
Palydėkime jį santūriais plojimais, kaip praėjusios epochos scenos dinozaurą, kuris dar galėtų beveik pataikydamas į ritmą sudainuoti savo senus hitus, bet pats suvokia, kad publika jau nepamena jų žodžių, nedainuos kartu ir neprašys pakartoti.
