Tiems, kas visai nieko nesuprato, priminsiu, kad žaliavalstietis sveikatos apsaugos ministras Aurelijus Veryga trečiadienį nusiskuto plaukus, tokiu būdu išreikšdamas solidarumą su vėžiu sergančiais žmonėmis ir premjeru Sauliumi Skverneliu. Konservatorius Kęstutis Masiulis jį apkaltino populiarumo vaikymusi, o sulaukęs griežtos kritikos dėl tokio savo pasisakymo, neištvėrė ir pažadėjo pirmadienį pats nusiskusti galvą plikai. Žodžiu, pusę savaitės rimti politikai kalbėjosi apie vienas kito plaukus, o Lietuva įdėmiai sekė tą nusivylusių Lietuvos šeimininkų dramą žiniasklaidoje ir aptarinėjo socialiniuose tinkluose.

Kadangi esu gerokai pliktelėjęs ir pastaruosius 15 metų net nesilankydavau kirpyklose, tik kartą per mėnesį pats nusišienaudavau galvos augaliją plaukų kirpimo mašinėle, tai jau šį pavasarį turėčiau atrodyti šiek tiek komiškai. Tačiau šiais visuotinio dėmesio stygiaus laikais tai nėra taip blogai – ribotų teksto suvokimo gebėjimų skaitytojams, komentuojantiems straipsnio autoriaus išvaizdą nuotraukoje, bus daugiau galimybių pasireikšti. Nes net jiems nusibosta kaskart lyginti su barzdotu kanopiniu gyvuliu, kurio patelės laikomos smulkiuose pieno ūkiuose.

Viešai įsipareigoju nesikirpti bent jau kol Lietuvos žmonės sugebės išsirinkti tokius Seimo narius, kurių šukuosenų pokyčiai nebus svarbiausias jų gebėjimas kažką nuveikti. Tai yra iki 2020-ųjų spalio, nes pirmalaikių rinkimų galimybe juk niekas rimtai netiki.

Ilgai stebėjau, kaip Andrius Užkalnis ir jo Fausta lepina du iš prieglaudos paimtus šunis. Iš pradžių buvau linkęs pritarti nuomonei, jog tai tėra būdas nukreipti dėmesį nuo daugiabučių administratorių užsakyto influencinimo skandalo. Bet ta nelabai skani istorija seniai užsimiršo, o šunys liko ir toliau sėkmingai renka dėmesio ženklus feisbuke. Kartais net gausiau už mano kacinus, vištas ir gaidį Modestą.

Todėl šią savaitę sėkmingai baigiau įrodinėti žmonai, kad mums irgi reikia šuns. O ji, patikėkit, tokia praktiška, kad visus mano argumentus kone pusę metų sugebėjo atremti pirštu baksnodama į excelio lenteles, kuriose surašytos šeimos pajamos ir išlaidos. Juk šuo ėda, bet kiaušinių nededa ir net melžti šunų mūsų kaime niekas nebandė. Be to, suaugęs šuo nežinia kaip pritaptų mūsų kiemo ekosistemoje, kai vištos ir kacinai vaikščioja laisvai kur nori ir kada nori. Dar imtų ir sudraskytų Raibukę arba Modestą.

Dėl tos priežasties galimybę pasirodyti jautrios sielos asmenybe ir išsirinkti augintinį iš prieglaudos teko atmesti. Mokėti pinigus už veislinį šuniuką su kilmės dokumentais neleido kategorinis imperatyvas ir rūsti žmonos išraiška. Tai beliko naršyti skelbimus apie dovanojamus šunyčius, kol radau alytiškę, siūlančią mielą per Jonines gimusią anglų seterės ir lietuvių skaliko mišrūnę. Iš bėdos galima sakyti, jog tai nauja emigrantų skalikų veislė, ir gal kas nors patikės. Pirma šunytės nuotrauka feisbuke surinko per pusšešto šimto patiktukų, tai neįsivaizduoju, kas prasidės, kai imsiu testuoti Lietuvos ir Lenkijos prekybos tinklų šunų ėdalo konservus.

Kodėl jums visa tai pasakoju? Tik dėl to, kad, kaip tie politikai savo šukuosenomis, nukreipčiau dėmesį nuo svarbiausio. Vyriausybė po truputį planuoja kitų metų biudžetą, o jame, kaip trečiadienį po susitikimo su prezidentu pareiškė premjeras S. Skvernelis, kažkaip išsiteks ir kompromisas su Gitanu Nausėda dėl papildomų 100 mln. eurų pajamų „skurdui mažinti“. Bet atsisakė paskelbti, kokie mokesčių pakeitimai numatomi.

Todėl, jei planavote parsigabenti namo naują augintinį, pradėti buto remontą ar ieškoti naujesnio automobilio, nekartokite mano klaidos. Net jeigu jūsų žmona nenaudoja excelio. Nes gali būti, kad po mėnesio, kai Vyriausybė ims svarstyti 2020 m. biudžetą, jame bus numatyti didesni mokesčiai būtent jums. O tada kaulus, kurių feisbukiniai šunų dietologai ir taip primygtinai pataria neduoti šuniui, bet jų niekas neklauso, beliks dėti į puodą ir džiaugtis, kad galėsite pasrėbti sočios sriubos. Sveiki, Tėvynės labui atvykę į Gerovės valstybę!