Iš 26 sulaikytų prie Seimo asmenų teisėjai leido suimti tik 9, dar 4 uždėtos apykojės, o likusieji 13 tiesiog išleisti į laisvę. Pavyzdžiui, Seimo nario Voldemaro Valkiūno padėjėjai Nendrei Černiauskienei skirtas pasižadėjimas neišvykti iš Lietuvos ir atimti asmens dokumentai. Įtarimų jau sulaukė arba dar sulauks tik tiesiogiai akmenis į policininkus mėtę, žurnalistus stumdę ir prieš Seimo narius lazdomis užsimoję smurtautojai, bet ne jiems už nugarų likę Seimo nariai ir Šeimų maršo neapykantos ideologijos kūrėjai.
Seimo narys Petras Gražulis su savo padėjėju Nagliu Puteikiu lyg niekur nieko pasitinka iš policijos komisariato išleistą N. Černiauskienę ir dar dvi įtariamąsias maišto dalyves – Vitoldą Račkovą ir Adeliną Sabaliauskaitę – vadina feisbuke jas „politinėmis kalinėmis“. Ir niekas nesugebėjo paaiškinti, kodėl pačiam Seimo nariui už riaušių kurstymą iki šiol nepradėta apkalta.
Labiausiai šiandien mane erzina veidmainiški teiginiai, esą reikėjo kalbėtis su ta įniršusia liaudies dalimi, apsimesti, neva gerbiame net ir tuos, kurie negerbia nieko. Tada jie, tarsi aikštingi vaikai, galbūt nesijaustų atstumti ir nepultų visko daužyti. Peržiūrėkite dar kartą į naktinių riaušininkų nuotraukas. Vis dar tikite dialogo galimybe? Man taip pat labai norėtųsi ja patikėti.
Lietuviškos riaušės prie Seimo, palyginus su Kapitolijaus šturmu JAV – pigi kopija, tarsi kiniškas „iPhone“ klonas su sena „Android“ operacinės sistemos versija viduje. Amerikiečiai padarė tas pačias klaidas – Kapitolijaus rūmai Donaldo Trumpo šalininkų mitingo metu buvo labai menkai saugomi, nesitikint įniršusios minios šturmo. Bet iškart po šalį sukrėtusio įvykio suskubo jas taisyti, ir per Joe Bideno inauguraciją jau matėme visus svarbiausius valstybės institucijų pastatus iš tolo aptvertus bei saugomus nacionalinės gvardijos karių. O kur mūsų tvoros ir šarvuočiai prie Seimo, Vyriausybės ir Prezidentūros?
Prezidentūra, nors ir pasmerkusi smurtą prie Seimo, tebekoketuoja su jo propaguotojais, tarsi kaimo vištvagio sužadėtinė, kuriai prieš kaimynus lyg ir reikia nuo jo viešai atsiriboti, tačiau visi supranta, kas verda ir drauge ragauja vištienos sultinį.
Su valdančiosios daugumos partijomis sunkiai bendrą kalbą randantis Gitanas Nausėda žino, kad antrai kadencijai galės būti išrinktas tik šeimamaršininkų balsais. Todėl Prezidento patarėja užsienio politikos klausimais Asta Skaisgirytė paskubėjo atskirti prie Seimo vykusias riaušes nuo tą pačią dieną vykusio mitingo: „Tai du dalykai, kurie yra iš principo skirtingi. Protesto akcijoje dalyvavo, įvairiais skaičiavimais, virš 4 tūkst. žmonių, jie protestavo taikiai, išsakė savo įsitikinimus ir pasibaigus tam laikui išsiskirstė ir išėjo“.
Ir kartuves namo išsinešė ar į Valstybės pažinimo centrą prie Prezidentūros pridavė, kaip eksponatą?
G. Nausėdos nuomonei šį kartą nepritarė ne tik valdančiosios TS-LKD politikai, bet ir Seimo opozicijos lyderis Saulius Skvernelis, nedviprasmiškai pareiškęs, kad jog antradienį vykusio protesto, kuris vėliau peraugo į riaušes, atskyrimas į dvi dalis tėra labai sąlyginis.
„Tie žmonės, kurie dalyvavo vadinamojoje pirmoje dalyje, buvo labai aktyvūs organizuodami, kurstydami ir ragindami taip elgtis žmones antroje dalyje“, – kalbėjo S. Skvernelis iškart po Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto posėdžio.
Atsakomybės už jų įkvėptos minios smurtinius veiksmus kratosi net tie mitingo kalbėtojai, kurių pasisakymai peržengė visas neapykantos kalbos ribas. Filosofai ir menininkai kartais tampa revoliucijų ir maištų ideologais bei įkvėpėjais. Jeigu jie yra talentingi, tai gali padėti įtraukti nemažai savo emocijoms, o ne sveikam protui paklūstančių žmonių. Bet dažniausiai revoliucijas laimi ir jomis pasinaudoja tik agresyvūs sociopatai ir kriminaliniai nusikaltėliai.
Turiu vilties, kad prie Seimo apstumdyti kolegos žurnalistai ir jų redaktoriai pagaliau supras, kad mes patys šiek tiek prisidėjome prie riaušininkų subrandinimo smurtiniams veiksmams, maitindami savo skaitytojus ir žiūrovus pikantiškomis politikos naujienomis apie gražulių, puteikių ir celofanų pasisklaidymus. Tai, kas atrodė kaip puikus būdas padidinti peržiūrų skaičių ir pritraukti dalį „sistemine“ žiniasklaida nusivylusios visuomenės, atsigręžė prieš mus pačius. Todėl atėjo metas rimtai diskusijai, kaip toliau turėsime gyventi, neatsisakydami nuomonių įvairovės, bet ir neprisidėdami prie neapykantos kurstymo.
Mačiau šią savaitę kelis pasiūlymus surengti atsakomąjį mitingą, į kurį atsakingi šalies piliečiai susirinktų pasakyti, kad padugnių siautėjimas nėra kažkokia „tautos valia“. Manau, kad toks kontrmitingas jau buvo – tai 2020 m. rudens eilės prie balsavimo apylinkių. Su mūsų tuomet išreikšta valia jie iki šiol negali susitaikyti.
