Permainų troškimas pamažu įsitvirtino rinkėjų galvose stebint beviltišką 2012-2016 m. Algirdo Butkevičiaus vyriausybės nesugebėjimą bent apsimesti, kad suvokė, kaip išgyveno provincijos ugniagesių ar muziejininkų šeimos įvedus eurą ir kasdien kylant būtiniausių maisto produktų kainoms. Nuo trečdalio iki pusės gyventųjų praradusiuose miesteliuose, likusiuose be bankų skyrių, mokyklų ir policijos nuovadų, tas permainų troškimas tiesiog tvyrojo ore drauge su krosnyse deginamų plastiko pakuočių ir dešimtmečiais nevalytų lauko tupyklų kvapais.
Kažkokiu nesuprantamu būdu žaliaisiais valstiečiais save vadinančiam stambiųjų žemvaldžių ir keliolikos Sauliaus Skvernelio aplinkos žmonių susivienijimui pavyko įtikinti 274 tūkst. 108 rinkėjus, kad būtent jie yra tas permainas nešanti politinė jėga. To užteko, kad LVŽS taptų Seimo rinkimų nugalėtoja, nes antrajame rinkimų ture jos kandidatus, kaip mažesnę blogybę, rinkosi visi, kam košmaruose sapnavosi konservatorių sugrįžimas į valdžią.
Po metų S. Skvernelis ir jo ministrai, dar nespėję tapti tokiais visuotinių patyčių objektais kaip Aurelijus Veryga, prisiminė, kad reikėtų kažką daryti. Bent jau tam, kad 2019 m. savivaldybių, prezidento ir Europos Parlamento rinkimuose nebūtų nušluoti, kaip nepateisinę rinkėjų lūkesčių.
Tačiau bet kokios permainos ar jų imitavimas taip pat visai ne būtinai atitiks didžiosios visuomenės dalies įsivaizdavimą, kaip turėtų keistis Lietuva.
Viešojo sektoriaus darbuotojai ir valstybės tarnautojai tikisi, kad permainos pirmiausiai pasireikš jų atlyginimų padidinimu ne keliais procentais, o mažiausiai 2-3 kartus. Tačiau visiškai nepasiruošę tam, kad bent trečdalis iš jų neteks dabartinių pareigų ir turės ieškotis darbo privačiame versle, kur iš tikrųjų reikia dirbti. O likusiems teks didesnis darbo krūvis ir nuolatinis spaudimas matuojant jų veiklos efektyvumą. Jeigu norite įsivaizduoti, kokį pasipriešinimą tai gali sukelti, pakanka pasidomėti sąjūdžio „Už Lietuvos miškus“ ketinimais stabdyti miškų urėdijų jungimą į vieną įmonę.
Švietimo reforma dar neprasidėjo, tačiau čia susidurs tuštėjančias mokyklas valdančių savivaldybių, suinteresuotų išlaikyti sau lojalių direktorių, kurie dar nespėjo įkaušę ko nors suvažinėti, darbo vietas, ir ministerijos, siekiančios sutaupyti pinigų pedagogų algų didinimui, optimizuojant švietimo įstaigų tinklą, interesai. O tokiu metu dar paaiškėjo, kad didžiąją dalį dabartinių mokytojų paruošęs Lietuvos edukologijos universitetas veikia taip šauniai, jog tai, pasak Studijų ir kokybės vertinimo centro, „sudaro pagrindą panaikinti leidimą vykdyti studijas ir su studijomis susijusią veiklą“. Tik nebandykite, mieli moksleiviai, į akis sakyti savo mokytojams, ko verti jų diplomai – tegul tai už jus padaro ministrė Jurgita Petrauskienė.
Svarbiausia rinkėjų grupė, žinoma, yra pensininkai, todėl jų lūkesčius, kad kada nors pensijų didinimas pralenks prekybos centruose kone kasdien perrašomas kainas, žaliavalstiečiai bandys pildyti sunaikindami antrosios pakopos pensijų kaupimo sistemą. Tačiau tie 2 procentai „Sodros“ įmokų, kurie dabar patenka į mūsų sąskaitas pensijų fonduose, anot socialinės apsaugos ir darbo ministro Lino Kukuraičio, leis pridėti dabartiniams pensininkams vos po 20 eurų per mėnesį.
Katalikiškų pažiūrų ministras, neabejotinai prisimena Jėzaus padarytą stebuklą, padauginant duoną ir žuvį. Tačiau pačiam tikėtis, kad panašiu būdu pasidaugins iš būsimų pensininkų kartų atimti 186 mln. eurų per metus, kuriais pavyks pamaitinti alkaną dabartinių pensininkų minią, būtų ne pati racionaliausia reformos strategija. Labiausiai tikėtinas tokios pertvarkos rezultatas – neišsipildę pensininkų viltys ir keli šimtai tūkstančių pasipiktinusių mokesčių mokėtojų.
Iki visiškos katastrofos šiai vyriausybei betrūksta pradėti viešas diskusijas apie automobilių ir nekilnojamojo turto mokesčius. Paaiškės, kad dauguma šių mokesčių šalininkų tikisi, jog juos mokės kažkas kitas. Senų „pasatų“ ir surūdijusių „golfukų“ vairuotojai įsivaizduoja, kad apmokestinti bus brangių naujų mašinų pirkėjai, o pastarieji – kad mokestis bus siejamas su tarša ir pašalins iš kelių dūmijančias lupenas. Jei mokėti nors po truputį teks visiems, tai visi liks baisiai pasipiktinę, o aktyviausieji kaipmat puls organizuoti feisbuke ratuotas protesto akcijas.
Juk mums patinka tik tokios permainos, kurių metu nukenčia kažkas kitas, o mes patys gauname apčiuopiamą ar lengvai apskaičiuojamą naudą. Žmonės, kurie ima greituosius kreditus, atiduoda savo santaupas telefoniniams sukčiams, o geresnę ateitį bando susikurti pirkdami loterijų bilietus – štai kas išrinko mums dabartinę valdžią. Bet tai – jos prakeiksmas, nes net ir pati sumaniausia vyriausybė nesugalvos tokių reformų, kurios iš esmės pakeistų tokių rinkėjų gyvenimą. Nes niekada taip nebūna, kad loterijoje „aukso puodą“ laimėtų visi jos dalyviai.