Viename labai gražiame kurorte gyveno solidžiai pražilęs vyras, kuris per mėnulio pilnatį užeidavo į didžiausią miesto prekybos centrą ir, susistabdęs bet kurį iš matymo pažįstamą žmogų, bandydavo jam pasakoti, kaip esą šilumos tiekimo įmonė apgaudinėja gyventojus, traukdamas iš aplanko apčiupinėtas dokumentų kopijas ir painias schemas.

Praeiviai apsimesdavo, kad turi neatidėliotinų reikalų, arba iš tolo apeidavo nelaimėlį, kad tik kaip nors išvengtų prievolės iš naujo klausytis jo pasakojimų. Paskui tą vyrą kažkas pastebėjo nuotraukose iš vieno negausaus Algirdo Paleckio šalininkų mitingėlio sostinėje, o galiausiai ir visai užmiršo.

Kitame Dzūkijos miestelyje gyveno buvęs radijo aparatūros konstravimo entuziastas, kuris periodiškai Feisbuke skelbė žinią, kad KGB jam į galvą įmontavo kažkokią įrangą, kuria klausosi jo minčių ir kankina, kai jis priartėja prie tiesos.

Dažniausiai jie kelia aplinkiniams tik gailestį, nes per savo pašaukimą kažko siekti ar įrodinėti neturi laiko ar jau nesugeba pasirūpinti savimi – išnešti šiukšles, pasigaminti maisto ar nusiprausti. Tačiau jokios grėsmės visuomenei jie nesudaro, nes veikia po vieną ir neieško bendražygių, su kuriais drauge galėtų keisti pasaulį ar įveikti įsivaizduojamą jį užvaldžiusį blogį.

Bent po vieną keistuolį yra ir per amžius buvo kiekviename kaime. Dažniausiai jie kelia aplinkiniams tik gailestį, nes per savo pašaukimą kažko siekti ar įrodinėti neturi laiko ar jau nesugeba pasirūpinti savimi – išnešti šiukšles, pasigaminti maisto ar nusiprausti. Tačiau jokios grėsmės visuomenei jie nesudaro, nes veikia po vieną ir neieško bendražygių, su kuriais drauge galėtų keisti pasaulį ar įveikti įsivaizduojamą jį užvaldžiusį blogį.

Tačiau prasidėjo pandemija, užklupo du ilgi karantinai, kai gyvų susitikimų beveik nebeliko, o visas mūsų bendravimas persikėlė į socialinius tinklus. Vienas po kito ten atėjo ir dauguma sutrikusių, gyvenimo nuskriaustų bei įsivaizduojamos teisybės ieškančių žmonių. Tik jie jau nebuvo praeivius gąsdinantys savo kaimo kvaileliai, nes visas pasaulis tapo vienu dideliu kaimu, kuriame kiekvienam pavyksta rasti bendraminčių.

Socialiniai tinklai sudarė galimybę dalintis tarpusavyje net pačiomis absurdiškiausiomis idėjomis, o jų atrenkami turinio rodymo algoritmai skatino radikalizuotis toliau. Virš piktos minios iškilo iki šiol tik savo aplinkoje kažkam girdėti lyderiai, o netrukus prie jos ėmė plaktis ir žinomi politikai, dėl dar vienos kadencijos Seime pasiruošę pataikauti net ir visiškai kvailybei.

Socialiniai tinklai sudarė galimybę dalintis tarpusavyje net pačiomis absurdiškiausiomis idėjomis, o jų atrenkami turinio rodymo algoritmai skatino radikalizuotis toliau. Virš piktos minios iškilo iki šiol tik savo aplinkoje kažkam girdėti lyderiai, o netrukus prie jos ėmė plaktis ir žinomi politikai, dėl dar vienos kadencijos Seime pasiruošę pataikauti net ir visiškai kvailybei.

Šeimų maršas vėlyvą 2021 m. pavasarį tapo šito nuskriaustųjų ir pažemintųjų sukilimo aukščiausiu tašku. Tuomet jiems pavyko pritraukti dešimtis tūkstančių visiškai normalių konservatyvių pažiūrų žmonių, kurių nerimą dėl tradicinių patriarchalinės visuomenės nuostatų dominavimo pabaigos pakurstė rengiamas Partnerystės įstatymas ir planuojamas Stambulo konvencijos ratifikavimas.

Po Šeimų maršo, kai žiniasklaida plačiau nušvietė jo organizatorių asmenybes, o Seime taip ir nebuvo įteisinta vienalytė partnerystė, protestuotojų minios pamažu tirpo. Šeimos vertybių gynimo temą keitė pasipriešinimas vakcinacijai ir Galimybių pasui, Lietuvos užsienio politikos kritika, kartais žodis žodin atkartojanti Kremliaus ir Minsko propagandos kanalų sekamus naratyvus.

Dar daugiau buvusių Šeimų maršo šalininkų nuo jo atsiribojo po rugpjūčio 10 d. riaušių prie Seimo. Nors formaliai susirėmimais su policija pasibaigusį mitingą organizavo ne Šeimų sąjūdis, o buvusi mokytoja Astra Genovaitė Astrauskaitė, visi matė tuos pačius veidus, šūkius ir simboliką, todėl jei ne teisinės, tai bent moralinės atsakomybės išvengti nepavyko.

Vėlyvą rudenį ir žiemos pradžioje protestai tęsėsi, bet į juos susirinkdavo vos keli šimtai aktyvistų, o dažniausiai jų būdavo gerokai mažiau, negu įvykį nušviečiančių reporterių.

Atsigriebti sumanyta Laisvės gynėjų dieną, jau turėjusią ne pirmą dešimtmetį susiformavusią šventimo tradiciją, kai Nepriklausomybės aikštėje susitinka valstybės vadovai, laisvės gynėjai ir patriotiškai nusiteikę piliečiai. Sudrumsti tokios šventės ramybę nebuvo sudėtinga.

Policijos skaičiavimais, iš 2500 nepriklausomybės aikštėje buvusių žmonių tik apie 750 dalyvavo prie M. Mažvydo bibliotekos laiptų vykusiame Šeimų sąjūdžio mitinge. Tai reiškia, kad Laisvės gynėjų dienos minėjimo renginyje jų buvo mažuma, tačiau ir tiek užteko sukelti triukšmą, imituojantį visuotinį pasipiktinimą kalbėtojais.

Policijos skaičiavimais, iš 2500 nepriklausomybės aikštėje buvusių žmonių tik apie 750 dalyvavo prie M. Mažvydo bibliotekos laiptų vykusiame Šeimų sąjūdžio mitinge. Tai reiškia, kad Laisvės gynėjų dienos minėjimo renginyje jų buvo mažuma, tačiau ir tiek užteko sukelti triukšmą, imituojantį visuotinį pasipiktinimą kalbėtojais.

Kas iš tikrųjų buvo planuota Sausio 13-ąją, dabar bus nelengva nustatyti, nes socialiniuose tinkluose plito dviprasmiški raginimai padaryti tai, ko nepavyko rugpjūtį. Išsiruošusieji į Vilnių „versti valdžios“ puikiai suprato, kad surengdami riaušes netaps panašesniais į 1991 m. Laisvės gynėjus. Nes tada Lietuvos žmonės Parlamentą ir jame buvusius mūsų valstybės vadovus apsaugojo savo kūnais. O kartodami 1991 m. sausio 8 d. į Aukščiausiąją Tarybą bandžiusių įsiveržti „jedinstvininkų“ veiksmus, tik jų šlovę ir galėjo pelnyti.

Per visą Lietuvą su visais užsakytais autobusais ir beveik mėnesiu aktyvios agitacijos, Šeimų sąjūdis nesugebėjo surinkti nė tūkstančio rėksnių ir vietoje Seimo šturmo – tik pastūgauti per minėjimą. Tačiau pasekmės protesto organizatoriams bus kur kas liūdnesnės.

Rugpjūčio riaušių organizatoriams ir aktyviausiems dalyviams gręsianti baudžiamoji atsakomybė gal ir nebus maloni, bet suteiks bendražygių akyse jiems kankinių aureoles. Sausio 13-osios paniekinimas – visai kas kita. Nors ir suveltai, tarsi nenoromis tokį chamizmą pasmerkė net prezidentas Gitanas Nausėda, kurio vienintelio kalbos nenustelbė minios baubimas. Stūgavimai, švilpimas ir šūksniai „Gėda“ nenutilo net kalbant Laisvės premijos laureatei, vienai iš „Lietuvos katalikų bažnyčios kronikos“ bendradarbių, vienuolei Bernadetai Mališkaitei.

Šeimų sąjūdis tikėjosi atimti iš Landsbergių partijos ir jos sąjungininkų Sausio 13-ąją taip, kaip jau anksčiau pasisavino daugelį tautinių simbolių. Juk kai „maršininkai“ pradėjo rengtis prekybos centrų suvenyrų ir sporto sirgalių prekių skyriuose, jų idėjoms nepritariantys žmonės instinktyviai ėmė vengti net per šventes puoštis trispalviais šalikais ar kepuraitėmis. Tačiau Laisvės gynėjų diena per stipriai susijusi su profesoriaus Vytauto Landsbergio asmenybe. Kuo labiau tolstame laike nuo 1991-ųjų, tuo aiškiau matoma jo lyderystės istorinė reikšmė.

Nesunku numatyti, kad po šio gėdingo incidento jo iniciatorių bendražygiais liks tik Algirdas Paleckis ir kiti atviri Lietuvos valstybingumo oponentai. Šeimų sąjūdžio likučiai, kaip „jedinstvininkai“ po 1991 m. rugpjūčio pučo, trauksis į šešėlį. Ypač kai po greitai kylančios ir taip pat staiga pasibaigsiančios omikrono užsikrėtimų bangos Lietuva išsivaduos nuo visų didelę dalį visuomenės erzinančių pandeminių suvaržymų. Bet ir tada liksime gyventi pravertos Pandoros skrynios ir sugriauto Babelio bokšto visuomenėje, kurioje bet kada gali iš naujo įsiplieksti nesantaikos aistros.

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (171)