Penktadienį Merkinės miestelyje nuverstas betoniniu ginklu dzūkams grasinęs sovietinio kareivio stabas, kurį iki šiol atkakliai gynė Rusijos ambasada ir Lietuvos paveldosaugininkai. Griauti kapinėse užsilikusius militaristinės propagandos paminklus per tris karo mėnesius mums pavyko gerokai sėkmingiau, negu apsaugoti jų šešėlyje gyvenusius dzūkus ir kitus Rytų Lietuvos gyventojus nuo priešo propagandos.
679 km ilgio Lietuvos-Baltarusijos valstybinių siena šiandien skiria laisvąjį pasaulį nuo subrendusio blogio imperijos. Net aklinai užtvėrę ją aukštomis tvoromis ir spygliuota viela, palikome landą, leidžiančią net kelias dešimtis kilometrų nuo pasienio gyvenančius mūsų piliečius nuodyti melo ir karo kurstymo propaganda.
Lietuvos radijo ir televizijos komisija vasario pabaigoje dėl karo ir neapykantos kurstymo sustabdė televizijos kanalų „Planeta RTR“ ir „Rossija 24“, „Belarus 24“, „NTV Mir“ „RTR Planeta“, „Rossija 24“ veiklą penkeriems metams, o „PBK“ ir „TVCI“ – trims. Paplojome sau, kad informacinis karas jau laimėtas, o jeigu kokia kaimo turizmo sodyba ar po pandemijos atsibudęs viešbutis pabando savo svečiams rodyti draudžiamą turinį iš palydovinės lėkštės, kaip mat susilaukia viešo sugėdinimo.
Nemažai esu keliavęs po atokius Rytų Lietuvos kaimelius ir ne kartą atkreipiau dėmesį, kuria kryptimi pasuktos virš trobų stogų ir kaminų iškeltos televizijos antenos. Mat nemokamos antžeminės skaitmeninės televizijos kanalus geriausiai gaudo kryptinė antena su stiprintuvu. Ir dažniausiai jos būna nutaikytos į Baltarusijos pusę.
O iš ten atkeliauja skaitmeninis signalas su keliolika nemokamų televizijos kanalų, tarp kurių yra beveik visi LRT komisijos uždraustieji karo kurstytojai. Druskininkų mieste netgi kolektyvinės antenos ant kai kurių daugiabučių namų pasuktos taip, kad visi namo gyventojai galėtų žiūrėti baltarusiškus kanalus. Paklausti, kodėl taip elgiasi, bendrijų pirmininkai dažniausiai teisinasi, esą kažkada to pageidavę gyventojai, o prasidėjus karui niekas antenų nepersuko.
Kai kuriuos Kremliaus propagandos kanalus Baltarusija tiesiog retransliuoja, kitus papildo savo vietine reklama ir žinių laidomis. Tokiu būdu žiūrovai gauna dvisluoksnį propagandos tortą – nesibaigiančias Solovjovų ir Kiseliovų neapykantos kurstymo „diskusijų“ laidas ir dar interneto memais tampančius Aliaksandro Lukašenkos monologus apie tai, iš kur neva buvo ruošiamas puolimas prieš Baltarusiją.
Nesakykite man, kad ta propaganda pasienio gyventojų neveikia, o pasižiūri jie tik filmus ir pramoginį turinį. Nes pakanka pasidomėti apklausų apie karo Ukrainoje priežastis rezultatais ir paaiškėja, kad teisingai jas suprato vos per 60 proc. lietuvių.
Ne ką daugiau negu ispanų, gyvenančių kitame Europos pakraštyje. Nuo skandinavų, kuriems neapykantos televizijos kanalų į namus niekas nebruka, atsiliekame dviženkliu skaičiumi.
Net jeigu Lukašenkos propagandos žiūrovai sako, kad vertina ją kritiškai, ilgalaikio poveikio išvengti nepavyksta. Po ilgesnio smegenų nuodijimo toks žmogus vis tiek anksčiau ar vėliau pradeda kalbėti, esą ne viskas taip paprasta, gal ir ukrainiečiai nėra tik nekaltos karo aukos, o NATO nereikėjo erzinti Rusijos.
Ar tikrai mes nieko negalime padaryti, nes televizijos signalas pasiekia žiūrovus iš Baltarusijos teritorijoje esančių siųstuvų, o bandymas pasiųsti policiją ir šaulius į kiekvieną girioje pasislėpusį Dzūkijos vienkiemį, kad užliptų ant stogo ir persuktų antenas į Lietuvos pusę, atrodytų mažų mažiausiai komiškai?
Neduok Dieve, apsamanojęs šiferis įlūžtų ar koks stambesnio sudėjimo šaulys nuo stogo nusiristų, o tai kas nors nufilmuotų telefonu ir išplatintų socialiniuose tinkluose.
Ne vienas pasienio gyventojas man yra sakęs, kad baltarusiškus kanalus žiūri ne iš didelės neblėstančios meilės ūsuotam tarakonui, o tik todėl, kad lietuviškas TV signalas yra pernelyg silpnas, trūkinėja, o kartais ir visai pradingsta. Ar tai nėra tik gudrus pasiteisinimas, padėtų atskleisti tik rimtas tyrimas. Būtina išsiaiškinti, kokią Lietuvos teritorijos dalį pasiekia svetima propaganda, o kur gyventojai net negali matyti lietuviškų televizijos kanalų.
Reikėtų ir reprezentatyvios pasienio gyventojų apklausos, kuri atskleistų, ar smarkiai jų smegenys apnuodytos televizinių melagienų. O gal paaiškės, kad jokio poveikio nėra ir tik aš vienas be reikalo bauginu skaitytojus išgalvotomis grėsmėmis.
Vertėtų jiems užduoti klausimų ne tik apie karą Ukrainoje, Putino ir Lukašenkos režimų vertinimą, bet ir kitais pasaulėžiūros klausimais. Net atmetantieji svarbiausius karo kurstymo naratyvus nebūtinai buvo taip pat atsparūs melagienomis grįsta Vakarų civilizacijos kritika. Juk ne atsitiktinai Rytų Lietuvos gyventojus pernai taip sunkiai sekėsi įtikinti skiepytis nuo COVID-19.
Kai propagandos skverbtis ir poveikis bus žinomi, galėsime ieškoti techninių sprendimų, kurie leistų riboti jos veikimą. Netikiu, kad Lietuvos institucijoms pavyktų susitarti su Lukašenkos režimu ir šis geranoriškai sumažintų pasienio vietovėse veikiančių televizijos siųstuvų galią arba pasukiotų juos taip, kad signalas nesiektų Lietuvos. Spėčiau, kad perteklinės galios siųstuvai pasirinkti sąmoningai siekiant stiprinti savo įtaką Rytų Lietuvoje.
Skirtingai nuo analoginės televizijos, kur kiekvienam kanalui reikėjo atskiro dažnio, visi baltarusiški nemokamos antžeminės skaitmeninės televizijos kanalai transliuojami vienu dažniu. O tai reiškia, kad ir slopinti arba kažkuo nustelbti juos būtų paprasčiau.
Bet ir dėl to reikėtų techninės ekspertizės, kuri aiškiai atsakytų, ar tokios priemonės egzistuoja ir nepažeidžia tarptautinių susitarimų.
