Pietinio šalies pakraščio dzūkai, pernai pusę vasaros nesulaukę lietaus, dabar tik pečiais gūžčioja, kai debesys išlyja kažkur už Suvalkų arba nė lašo neišvarvinę nuslenka link sostinės, o nušalusių obelų žiedai krinta į vos prasikalusią ir nustojusią augti žolę.

Tyloje aptinkami patys netikėčiausi atradimai apie vietas, kurias manome jau gerai pažįstantys. Pavyzdžiui, kaip mano mylimiausias Dzūkijos miestelis davė pavadinimą Holokaustą išgyvenusio mokslininko įkurtai tarptautinei kompanijai.

„Kiekvieną kartą, kai naujas kompanijos užsakovas klausia, ką reiškia jos pavadinimas, aš jam pasakoju apie savo močiutę ir tragišką Veisiejų žydų likimą“, – kalbėjo amerikiečių mokslininkas, garsios puslaidininkių gamybos įmonės „Vishay Intertechnology“ įkūrėjas dr. Felixas Zandmanas.

Vishay – žydiškas Veisiejų pavadinimas, naudotas XVIII a. – XX a. pradžioje. Pasklidę po pasaulį gausios Veisiejų žydų bendruomenės nariai išsivežė prisiminimus ir gimtinės vietovardžius, o po Holokausto, kai Veisiejų žydai buvo sušaudyti Katkiškės kaime kartu su kitais anuometinės Lazdijų apskrities žydais, istorija nutrūko. Nors XIX a. pabaigoje Veisiejuose iš 1540 gyventojų net 974 buvo žydai, dažniausiai prisimenamas bene vienintelis esperanto kalbos kūrėjas Liudvikas Zamenhofas, gyvenęs ten 1886–1887 m.

2011 m., kai F. Zandmanas mirė, jo įkurtos kompanijos „Vishay Intertechnology“ apyvarta pasiekė 2,594 mlrd. JAV dolerių, joje dirbo per 20 tūkst. žmonių – dešimtį kartų daugiau, negu gyvena Veisiejuose.
Romas Sadauskas-Kvietkevičius

1928 m. gimęs F. Zandmanas buvo paauglys ir gyveno Gardine, kai prasidėjo žydų naikinimas. Felixo tėvas Aaronas Zandmanas buvo žinomas Gardino statybų verslo atstovas, kairiųjų pažiūrų sionistas, kurio šeima neturėjo jokių galimybių išvengti uždarymo į getą. Iš ten 1942 m. rudenį Zandmanai perkelti į tranzitinę Kielbasino koncentracijos stovyklą, iš kurios žydai būdavo gabenami į Aušvicą arba Treblinką.

Penkiolikmečiam F. Zandmanui pavyko išgyventi pasislėpusiam bunkeryje, iškastame po grindimis, Annos Puchalskos namuose. Lenkė valstietė rizikuodama gyvybe ryžosi slėpti žydų berniuką, atsidėkodama už pagalbą, kurią jai buvo suteikusi iš Veisiejų kilusi F. Zandmano močiutė Temė, kai girtas tėvas išvarė iš namų kūdikio besilaukusią Anną. Vos 2 kvadratinių metrų A. Puchalskos rūsyje, visiškoje tamsoje net 17 mėnesių slapstėsi 5 žydai.

Po karo gabus jaunuolis studijavo inžineriją Gdanske ir Sorbonoje, kūrė lėktuvų sparnų atsparumo testavimo metodiką. Emigravęs į Jungtines Amerikos Valstijas F. Zandmanas 1962 m. įkūrė kompaniją „Vishay“, kuri tapo svarbia elektronikos prietaisų gamintoja, valdančia gamyklas JAV ir Izraelyje, Europos Sąjungos šalyse ir Kinijoje.

„Aš pavadinau savo kompaniją mylimos močiutės Temės garbei. Ji gimė mažame Lietuvos miestelyje Vishay, dabar – Veisiejai. Be to, mano verslo partneris Alfredas Slaneris taip pat yra kilęs iš Veisiejų“, – pasakojo F. Zandmanas naujienų portalui newswe.com.

Į ištuštėjusius nužudytų žydų namus susikraustę iš gretimų kaimų žmonės iki šiol vengia kalbėti apie tai, kas čia dėjosi per karą. Tame nutylėjime užaugę vaikai turės iš naujo atrasti savo istoriją ne todėl, kad yra kažkuo kalti, bet pirmiausia, kad sau atsakytų į svarbiausius gyvenimo klausimus.
Romas Sadauskas-Kvietkevičius

Kartu su žmona Rutha F. Zandmanas finansavo Gardino sinagogos atstatymą, jo įmonė nemokamai atliko garsiojo izraeliečių tanko „Merkava“ pabūklo modernizavimą, gerokai padidinusį šaudymo tikslumą. 2011 m., kai F. Zandmanas mirė, jo įkurtos kompanijos „Vishay Intertechnology“ apyvarta pasiekė 2,594 mlrd. JAV dolerių, joje dirbo per 20 tūkst. žmonių – dešimtį kartų daugiau, negu gyvena Veisiejuose. Tiktai lietuviškai informacijos apie F. Zandmaną galite neieškoti – iki šiol jo gyvenimas ir kompanijos pavadinimo kilmė čia nieko nesudomino.

Į ištuštėjusius nužudytų žydų namus susikraustę iš gretimų kaimų žmonės iki šiol vengia kalbėti apie tai, kas čia dėjosi per karą. Tame nutylėjime užaugę vaikai turės iš naujo atrasti savo istoriją ne todėl, kad yra kažkuo kalti, bet pirmiausia, kad sau atsakytų į svarbiausius gyvenimo klausimus. Suprastų, iš kur tas nepaaiškinamas mažų miestelių liūdesys, verčiantis iš čia bėgti ten, kur veda didžiųjų miestų šviesos, svaigintis ir žudytis. Kad po jų kojomis – ne vien tik birus Dzūkijos smėlis, bevardžiai kaulai bei dvarų griuvėsių dulkės, bet ir gyvas tarptautinės sėkmės istorijas menanti praeitis.