Šaldytuve manęs jau laukia nealkoholinio šampano butelis. Fejerverkų tai progai neužsipirkau, nes nenoriu gąsdinti mano kiemo šabakštynuose perinčių paukščių. Bet draugų būtinai pasikviesiu, mėsytės ant žarijų pasikepsime arba visi nueisime švęsti į barą, jei tik ten dar bus vietų. Nes šventė bus visoje Lietuvoje, kaimyninėse šalyse ir visų sąžinės nepraradusių pasaulio žmonių širdyse.
Ne, tai nebus Ingridos Šimonytės vyriausybės atsistatydinimas. Kalbu apie Ukrainos kontrpuolimą ir visišką Rusijos armijos sutriuškinimą, kurio nekantriai laukiame nuo ankstyvo pavasario.
Kodėl jis turėtų nutikti būtent dabar, o ne po poros mėnesių arba rudens pradžioje, kai dar daugiau Vakarų sąjungininkų pažadėtų patiekti ginklų bus pasiekę ukrainiečius, o kariai apmokyti jais naudotis? Kodėl jo nesulaukėme balandį ar gegužę, kai Rusijos armija jau buvo praradusi galimybę vykdyti puolamuosius veiksmus ir tik „Vagner“ samdiniai Bachmuto mieste veržėsi užimti namą po namo?
Ukrainos ginkluotosioms pajėgoms reikėjo sulaukti, kol pasibaigs pavasariniai lietūs ir visiškai išdžius dirvožemis. Pietinės šalies dalies juodžemis pavasarį virsta visiška koše, kurioje klimpsta bet kokia sunkioji technika. O judėdamos vien keliais tankų ir šarvuočių kolonos tampa lengvu taikiniu priešo artilerijai. Tai jau matėme pirmosiomis visiškai netinkamu laiku Rusijos pradėto karo dienomis, kai agresoriaus karinės technikos vilkstinės užkimšo Ukrainos kelius ir buvo sunaikintos.
Antrasis ir bene svarbiausias kontrpuolimo datą lemiantis veiksnys – vakarietiškos technikos tiekimo terminai. Galime įsivaizduoti, kad po Vokietijos, Didžiosios Britanijos, Jungtinių Amerikos Valstijų ir Lenkijos vadovų kalbų apie tankų suteikimą Ukrainai, lyg pamojavus burtų lazdele, Rytų fronte atsiranda leopardai ir abramsai. Tačiau tikrame gyvenime tai yra sudėtinga logistinė operacija. Nieko panašaus NATO šalys neprisimena nuo Antrojo Persų įlankos karo 2003 m. Tačiau tuomet tankų nereikėjo niekam perduoti ir jais į Iraką įvažiavo patys Vakarų valstybių koalicijos kariai, lydimi aptarnaujančio techninio personalo. Dabar gi viską teko pradėti nuo ukrainiečių tankistų apmokymo ir tankų remonto infrastruktūros kūrimo. Dar didesniu iššūkiu tai tampa, kai skirtingos šalys dovanoja Ukrainai skirtingų modifikacijų tankus bei pėstininkų kovos mašinas.
Net ir taikos metais surengtose pratybose toks technikos perkėlimas būtų itin sudėtingas, o dabar tai tenka daryti tuo metu, kai Rusija kone kasdien apšaudo Ukrainą sparnuotosiomis raketomis ir siunčia į jos dangų dešimtis iranietiškų savižudžių dronų. Ukraina apdairiai neskelbia žinių apie priešo sunaikintą Vakarų šalių jai perduotą techniką, nes europiečiams ir amerikiečiams tai galėtų sukelti abejonių, ar išvis verta kažką į tą mėsmalę tiekti. Rusija savo ruožtu kasdien skelbia sunaikinusi net ir tai, kas dar net nepateko iš Vakarų į Ukrainą, todėl jos propagandos niekas rimtai nesiklauso.
Sprogimai Rusijos okupuotoje Ukrainos dalyje, kai taikliais raketų ir bepiločių orlaivių smūgiais sunaikinamos okupantų amunicijos atsargos, kuro saugyklos ir vadavietės, partizanų įsiveržimas į Rusijos teritoriją ir dronų spiečiaus skrydis į Maskvą yra jau prasidėjusios didžiosios Ukrainos išlaisvinimo operacijos įžanginė dalis. Ukrainiečiai puikiai žino, kaip veikia centralizuota Rusijos armijos vadovavimo sistema – didelis pranešimų srautas iš visų tūkstančio kilometrų ilgio fronto atkarpų ją perkrauna ir jau nebelieka galimybės atskirti, kur iš tikrųjų vyksta kažkas svarbaus, o kur puolamieji veiksmai tik imituojami.
Pirmosiomis karo dienomis beveik neabejoję Rusijos galimybėmis užimti Kyivą per kelias dienas, net ir dabar, po sėkmingų ukrainiečių kontratakų šalies šiaurėje, Charkivo ir Chersono srityse, vis dar neišsivadavome nuo iliuzijų apie Putino kariaunos galybę. Juk negali taip būti, kad prasidėjus ukrainiečių puolimui, iš mobilizuotų rezervistų surinkta okupantų armija subyrės tarsi milžinas, nulipdytas iš nedegto molio ir mėšlo? Ne tik gali, bet būtinai taip nutiks. Tai jau matėme prie Iziumo ir Limano, netgi Bachmuto apylinkėse, kur puolančių „Vagner“ samdinių flangus saugoje Rusijos gynybos ministerijai pavaldūs daliniai neatlaikė ukrainiečių kontratakų.
Ukraina tikrai pasistengs, kad iki NATO valstybių vadovų susitikimo Vilniuje didysis išlaisvinimo mūšis jau būtų prasidėjęs ir niekam neliktų abejonių dėl jo baigties. O kai Ukrainos pergalė antrus metus besitęsiančiame kare jau atrodys ranka pasiekiama, tai ir jos narystės NATO svarstymai skambės visiškai kitaip, negu tuomet, kai frontas nejuda, o Kremliaus propaganda stengiasi įpiršti mintį apie taiką mainais į Rusijos užgrobtas Ukrainos sritis.
Ypatingai svarbu, kad Lietuva, kaip NATO valstybių vadovų susitikimo šeimininkė, savo vaidmenį suprastų ne tik kaip šį renginį aptarnaujančio personalo. Gerokai svarbesnis už lygias sostinės gatves ir mandagiai kalbėti su užsieniečiais apmokytus senamiesčio barų padavėjus bus mūsų pasirengimas imtis lyderystės ir išnaudoti istorinę akimirką, kai sąjungininkų džiaugsmas dėl sėkmingo Ukrainos kontrpuolimo bus dar šviežias. Tokiu metu įmanoma išspausti gerokai aiškesnį NATO įsipareigojimą suteikti Ukrainai tikrąją narystę, o ne kažkokį gražių palinkėjimų kratinį. Nei anksčiau, kol Ukrainos pergalė dar atrodo sunkiai pasiekiama, nei vėliau, kai euforija dėl jos ims sklaidytis, tokios geros progos gali nepasitaikyti.
Labai tikiuosi, kad politinę krizę išgyvenančios Lietuvos vyriausybės Užsienio reikalų ministerija ir Prezidentūra jau suderino tarpusavyje planus, kaip teisingai atšvęsti Ukrainos pergalę. NATO valstybių vadovai juk to ir atkeliauja į Vilnių.
