Romas Sadauskas – Kvietkevičius. Geriausias laikas inkšti ir vaidinti aukas netrukus baigsis

„Nėra didesnės meilės, kaip gyvybę už draugus atiduoti”, – rašoma Šv. Jono Evangelijoje. Tačiau paaukoti nuosavą arba artimo žmogaus gyvybę dėl savo užsispyrimo, arogancijos ir nesubrendėliško nekantrumo nėra joks didvyriškumas.

Žiloje senovėje, dar pirmajame XXI amžiaus dešimtmetyje lietuviški komerciniai televizijos kanalai, tingėdavę kurti originalų turinį, vis iš naujo sukdavo kažkur įsigytus mėgėjiškus vaizdelius apie kvailai griūvančius arba kelyje automobilio nesuvaldančius žmones. Dar būdavo policijos vaizdo įrašai apie bukiausius nusikaltėlius, dažniausiai nufilmuoti anapus Atlanto.

Dabar tokių gerų laidų niekas nesukuria, nes juoktis iš kitų žmonių kvailumo tapo beveik neapykantos nusikaltimu. O kur dar visi europietiški asmens duomenų apsaugos prietarai, kai vargšams redaktoriams tenka fotoreporterių atsiųstose iš įvykio vietos nuotraukose paslėpti automobilių numerius ir žmonių veidus. Neduok, Dieve, nuotraukų galerijoje iš miestelio šventės prasprūs į viešumą kadras su minioje įsimaišiusiu tiesiai iš bambalio alų maukiančiu nepilnamečiu. Ir klius visai ne tam jaunuoliui, o žiniasklaidos priemonei: pirmiausiai už nepilnamečio asmens atvaizdo viešinimą be raštiško jo tėvų ar globėjų sutikimo, o tada dar už tariamą alkoholio reklamą, jeigu ant butelio įmanoma įskaityti alaus gamintojo pavadinimą.

Prie čia išvardintų priežasčių pridėję duomenų apie asmens sveikatą konfidencialumą garantuojančius įstatymus, gauname rezultatą, kad visuomenė niekada neperskaitys naujienų portaluose, nepamatys televizijose ir neišgirs per radiją istorijų apie tikruosius COVID-19 pandemijos antiherojus. Tuos, kurie kvietė feisbuke sukilti prieš karantino ribojimus, ieškojo ligoninėse tuščių palatų ir vadino gydytojus melagiais bei žudikais. O paskui patys užsikrėtė, pateko į ligonines ir papildė liūdną pandemijos aukų statistiką arba medikų pastangomis buvo išplėšti iš mirties nagų.

Žinau, kad tokių istorijų tikrai yra, gal bent keliems visa tai išgyvenusiems atsibus sąžinė ir jie ryšis papasakoti jas viešai. Nes tai būtų geriausias būdas ištaisyti savo kenkėjiška veikla visuomenei padarytą žalą ir bent šioks toks atsilyginimas už suteiktą pagalbą. Šv. Velykos jau čia pat – tinkamesnio laiko nerasite.

Tinkamiausias laikas dabar ne tik nuoširdžioms išpažintims. Jeigu norite inkšti ir vaidinti aukas, dabar yra geriausias laikas tai daryti. Nes netrukus prasidės karantino suvaržymų atlaisvinimas, visi pasiskiepysime, džiaugsimės atgauta laisve, ir verksniai jau niekam nebus įdomūs.

„Pavarykite ant šios vyriausybės šeštadienio komentare ir pamatysite, kiek bus like ir širdelių, ir nykščių“, – anądien ironiškai man patarė Romoje gyvenantis lietuvis žurnalistas Paulius Jurkevicius.

O juk iš tikrųjų dabar bambėti, kodėl bet kuris Landsbergis ir mano rajono merė paskiepyti anksčiau už „Norfos“ kasininkę Oksaną iš trečios laiptinės, yra lengviausias būdas pelnyti minios simpatijas. O jeigu dar pridurčiau, kad Ingrida Šimonytė tyčia pavogė iš mūsų Kalėdas ir Velykas, Aušrinė Armonaitė neduoda nukentėjusiems verslams pinigų, o prezidentas Gitanas Nausėda kartoja Joe Bideno teiginį, jog Vladimiras Putinas yra žudikas, tik tam, kad šis neatvežtų mums „Sputnik V“ vakcinos, audringi plojimai garantuoti. Tik ar man jų tikrai reikia, jeigu jų kaina – išmesta į nerūšiuotų komunalinių atliekų konteinerį sąžinė?

Geriau parašysiu tai, kuo iš tikrųjų nuoširdžiai tikiu: šiandien Lietuvoje turime pačią stipriausią Vyriausybę per tris nepriklausomybės dešimtmečius. Apmaudu, kad pirmuosius savo darbo metus jai tenka aukoti COVID-19 pandemijos suvaldymui, bet per likusį laiką dar spės įgyvendinti tas seniai pribrendusias reformas, kurios suteiks Lietuvai potencialo augti artimiausią dešimtmetį. Nuo mokesčių pertvarkos iki gyvūnų gerovės ir nuo nacionalinio susitarimo dėl miškų iki rinkimų sistemos pakeitimų. Net jeigu 2024 m. rinkėjų simpatijų švytuoklė nublokštų dabartinės valdančiosios daugumos partijas į opoziciją, jų paklotais bėgiais šalis iš inercijos judės teisinga kryptimi.

Balandžio 1-osios balsavimas dėl Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos centro vadovo Ado Jakubausko atleidimo pademonstravo, kad artimiausioje ateityje Seime gali užtekti balsų priimti net ir daugelį tų sprendimų, kuriems nepritaria keli parlamentarai iš krikdemiškosios TS-LKD dalies, pradedant lyčiai neutralios partnerystės įteisinimu ir baigiant „žolės“ dekriminalizavimu. Būtent tokia galimybė balsuoti pagal savo pažiūras ir ieškoti kai kurių opozicijos atstovų pritarimo buvo numatyta valdančiosios koalicijos sutartyje, todėl jokio valdančiųjų skilimo dėl to skelbti nėra pagrindo.

Nieko naujo ir propatriotų stovykloje: dangus tebegriūva, leftistai užvaldo pasaulį, konservatoriai – netikri ir šiaip jėgos senka nelygioje kovoje su tikrove. Nesitikiu, kad kultūrinių karų dalyviai bent per šv. Velykas išlips iš apkasų margučių paridenti, bet išsprendus vieną iš įtampą kėlusių klausimų šventė bus taikesnė. Todėl palinkėsiu, kad prisikėlusio Kristaus ramybė pasiektų visų mūsų namus ir širdis, kurioje savivaldybėje jie bebūtų deklaruoti.