Ne taip seniai vieno iš Lietuvos didžiųjų miestų pakraštyje, tarp blokinių daugiabučių namų įsispraudusiame bare nutiko toks konfliktas: vienas į trečią dešimtį įkopęs neblaivus vyras pavadino kitą, kiek jaunesnį, bet irgi girtą, „kaimiečiu“. Tas jam vožė kumščiu į srėbtuvę, o tada abu susikibo, vartydami staliukus ir taškydamiesi kraujais.
Romas Sadauskas-Kvietkevičius
© DELFI / Šarūnas Mažeika

Baro darbuotojai, kaip ir dera tokiais atvejais, paskambino bendruoju pagalbos telefonu 112, netrukus privažiavo toje miesto dalyje patruliavęs policijos ekipažas. Pareigūnai, matydami kad abu vyrai nereaguoja į reikalavimus liautis muštis, išsitraukė elektroimpulsinius prietaisus „Taser“ ir gerai juos papurtė. Tada uždėjo antrankius ir išsivežė į komisariatą apklausai.

Šiaip aš į tokias vietas nevaikštau, bet jeigu būtų taip atsitikę, kad šio įvykio metu būčiau tame bare, tai ko gero paprašyčiau policininkų leisti pažaisti su jų elektrošoku ir dar kartą tuodu nukratyti. Vieną – už tai, kad žodį „kaimietis“ pavartojo kaip keiksmažodį, o kitą todėl, kad taip pavadintas įsižeidė. Nors iš tikrųjų tai gal neprašyčiau, nes nemėgstu trukdyti rimtą darbą dirbantiems žmonėms, tik taip dabar sugalvojau, skaitydamas ano įvykio aprašymą.

Lietuvoje turime bėdą, kad tai, ką galima būtų pavadinti regionų politika, formuoja tokių žmonių, kaip tuodu apsisnukiuotojai, supratimas apie kaimą. O tai yra maždaug tas pats, kaip apie Vilnių nuomonę susidaryti pagal Kirtimų taboro gyventojus, Kauną – jo mero komandą, o Klaipėdą – kažkada turėjus reikalų su Sigitu Gaidjurgiu.

Jeigu gimėte mieste, į kurį jūsų tėvai ar seneliai XX a. 6-8 dešimtmečiais pabėgo nuo beviltiško alkoholizmo, smurto, kolchozinio turto grobstymo, o nuomonę apie tą Lietuvą, kuri prasideda nusukus nuo autostrados Vilnius-Klaipėda, susidarėte tik iš komercinių TV kanalų kriminalinių bei realybės dokumentikos laidų, tai kalbėtis apie regionų politiką su jumis gali būti sudėtinga. Nes Lietuvos kaimą įsivaizduojate daugmaž taip.

Prieblanda, metų laikas neaiškus – lyg vėlyvas ruduo, lyg ankstyvas pavasaris. Tolumoje matosi iki pusės nuardytos silikatinių plytų fermos griuvėsiai, o per porą dešimtmečių neartą ir nešienautą lauką vingiuoja duobėtas žvyrkelis. Jo pakraštyje, užsiklojęs dviračiu, bando užmigti vatinuku vilkintis ir guminiais botais avintis nesiskutęs nenusakomo amžiaus vyras, kurį bando prikelti ir parsivesti namo kita panaši žmogysta, tik moteriškos lyties, nutekėjusiu ryškiu makiažu, pasipuošusi tamprėmis ir neoriginaliais crocsais. Kitame kadro kampe matosi jų pakrypęs kažkada buvęs geltonai nudažytas medinis namas, išpuvusiomis palangėmis, o vėjo gūsis kaip tik tuo metu nuplėšia nuo stogo asbestinio šiferio lapą. Lyja. Namo tarpduryje pasirodo vaikas suodinu veidu, rankoje laikantis prakąstą žalią bulvę, o jo pusmetriu per ilgų pėdkelnių galais žaidžia šlubas beveislis šuo.

Vadovaujantis tokiu supratimu, visų Lietuvos valdžių, neišskiriant nė valstiečiais save vadinančių dvarininkų, regioninė politika gali atrodyti logiška ir pagrįsta. Reikia kuo greičiau evakuoti visas viešąsias paslaugas teikiančias valstybės institucijas į didžiuosius miestus ar bent apskričių centrus, o likusi teritorija pati apaugs mišku arba ją išars koks „Agrokoncernas“.

Ten, kur kažkada veikė mokyklos, vaikų darželiai, bibliotekos, policijos nuovados, ligoninės ir bankų skyriai, liko tik šarvojimo paslaugas teikiantys bendruomenių namai. Pasakysite, kad taip ir turėjo būti, nes jaunimas išvažiavo į miestus, tai ir vaikų niekas negimdo. Tačiau nelemta susinaikinimo spiralė įsisuko būtent tada, kai pradėtos uždarinėti įstaigos, o jose dirbę žmonės priversti ieškotis darbo mieste. Policijos rajonuose jau beveik neliko, dabar ministras Aurelijus Veryga siūlo sunaikinti rajonų ligonines, paliekant tik pirmąją pagalbą teikiančius priėmimo skyrius, o visus rimčiau sergančius gabenti į apskričių centrus. Tai reiškia, kad Varėnoje ar Lazdijuose gyvenančių gydytojų šeimos išsikraustys į Alytų ar Vilnių, jų vaikai eis į tų miestų mokyklas, dar labiau sumažės parduotuvių, kuriose jie apsipirkdavo, apyvartos.

Tuo pat metu tęsiasi mokyklų „tinklo optimizavimas“, dar ne visai aišku, kiek darbo vietų išnyks užbaigus urėdijų reformą, o eilėje jau laukia atidėtas smulkių „Lietuvos pašto“ skyrių uždarymas.

To, kas iš tolo gali atrodyti kaip natūralus urbanizacijos procesas, vietiniai žmonės kitaip, kaip tik Lietuvos naikinimu, nevadina. Nes kam gi, pavyzdžiui, reikėjo perkelti už europinius pinigus rekonstruotą respublikinę vaikų tuberkuliozės gydymo sanatoriją iš Valkininkų pušyno Varėnos rajone į sostinę, paliekant be darbo būrį specialistų, kurie, žinoma, netruks išsivažinėti.

Varėnos rajonui išvis sekasi – nusprendusi išskaidyti „Lietuvos geležinkelius“, vyriausybė pranešė, kad ketinama „atsisakyti kai kurių nepelningų jų maršrutų“. Tiksliau, geležinkelių įmonėms bus leidžiama pačioms ar pasitelkus kitą vežėją teikti kombinuotojo keleivių vežimo vietiniais maršrutais paslaugas: „tai yra vietinių maršrutų, kuriais važiuoja daugiausia keleivių, ruožuose keleivius vežti traukiniais, o kituose – autobusais“. Spėkit, ar po šito traukinys iš Vilniaus dar pasieks Marcinkonis.

Gal ne visi skaitytojai tai žino, bet aš pats, gimęs ir augęs Vilniuje, jau dešimtmetį gyvenu mažame kaimelyje prie pelkių, pusiaukelėje tarp Lazdijų ir Druskininkų. Todėl iš arti mačiau, kaip keitėsi kaimas, stiprūs šeimos ūkiai susipirko naują techniką, populiarėja mėsinių galvijų auginimas, vis daugiau žmonių, gyvendami kaime, gali, panašiai kaip aš pats, dirbti nuotoliniu būdu, tuo pat metu mėgautis švaria gamta ir visais civilizacijos patogumais. Ne vieną šiuolaikinio kaimo žmonių sėkmės istoriją skaitytojams jau esu papasakojęs, bet patikėkite, kad neaprašytų jų dar daugiau liko. Nes tik taip drauge galim išsivaduoti nuo mito, kad Lietuvoje neišvengiamai liks tik pustrečio miesto ir negyvenama dykynė. Taip nutikti gali tik tuomet, jeigu šio tikslo bus planingai siekiama.

Jei jau savų idėjų Lietuvai neužtenka, pasidairykime, kaip tvarkosi ne tik toli skandinavai ar estai, bet ir mūsų kaimynai lenkai, sugebėję taip sutvarkyti mokesčių politiką, kad ir smulkūs 10-15 ha šeimos ūkiai sugeba pragyventi, o jų vaikai, baigdami kaimo mokyklą, svajoja ne apie emigraciją, bet apie tą dieną, kai perims iš tėvų žemę ir traktorių. Kai smulkus verslas neapkraunamas mokesčiais, kol neuždirba pajamų, viršijančių minimalią algą, valstybė gal ir nesurenka į biudžetą iš jų labai jau daug pinigų, bet užtat mažiau reikia mokėti visokių pašalpų, o jauni žmonės neskuba emigruoti.

Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Populiariausios nuomonės
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Top naujienos

Telefonu sutiko išbandyti maisto papildus — netrukus liko skolinga (37)

Bandydami parduoti savo gaminius prekybininkai griebiasi įvairiausių triukų, vienas iš jų —...

Po savanorio Artūro Sakalausko žūties Lietuvos spec. tarnybos padarė tai, kas atrodė neįsivaizduojama (60)

1991 m. rugpjūčio 21 d. Vilniuje gindamas šalies parlamentą nuo okupantų kulkos žuvo karys...

Rugsėjis atnešė nemalonių naujienų: tėveliai supažindinti su nauju kainoraščiu (148)

Artėjantis rugsėjis patuštins ne tik tų tėvelių, kurių atžalos jau eina į mokyklą, kišenes....

Apie padėtį Ukrainoje – Edmundo Jakilaičio interviu su Viktoru Juščenka

Nuo Maidano prabėgo beveik penkeri metai. Didžiausios Ukrainos sėkmės ir nusivylimai – Edmundo...

Gydytojas: skiepas vaikui visada geriau negu liga, bet tėvai turi teisę pasirinkti (47)

„Nuo to laiko, kai vaikas nustoja būti tik tarp savo tėvų, giminių, kurie galbūt yra sąmoningi...

Ameriką sukrėtė kraupi šeimos drama (4)

33 metų Kolorado gyventojui Chrisui Wattsui pateikti kaltinimai nužudžius besilaukiančią žmoną...

Prarastoji Petra: dykumų miestas, kuris pralobo neįtikėtinu būdu (1)

Nežinau, kada Jordanija su savo dingusiu ir atrastu Petros miestu, dykumomis ir kryžiuočių...

Sunkiai taškus rinkusios lietuvaitės aštuntfinalyje nusileido vengrėms (31)

Europos jaunučių iki 16-os metų čempionate antradienį Lietuvos rinktinė aštuntfinalyje 37:51...

Ingrida Kazlauskaitė po žinios apie tai, kad JAV penkeriems metams įkalintas Aaronas Perezas: turėtume pasistengti suprasti jį ir nesmerkti (162)

Milijonieriumi mūsų šalyje pristatydavęs Aaronas Perezas greitai įsiliejo į šou pasaulį ir...

Gedintis tėvas po kraupios avarijos: nusipirkęs naują „Toyota“ tokios baigties nesitikėjau (388)

„Lekiam namo“, – tokia žinute savo socialiniame tinkle „Facebook“ pasidalijo Virginijus...