Vilniaus vicemeras Valdas Benkunskas žada: „Jau rugsėjo mėnesį svarstysime šį klausimą ir net neabejoju, kad mėnesio – kito bėgyje paminklui suorganizuosime kelionę į muziejų, kur jam ir vieta“.
Negi vilniečiams iš tikrųjų pavyko susitarti, o Cvirkos gynėjai diskusijose pripažino oponentų teisumą? Nieko panašaus. Net ir Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos nuotoliniame posėdyje, kurio metu nuspręsta paminklui netaikyti teisinės apsaugos, paveldosaugininkų nuomonės išsiskyrė – sprendimui pritarė vos trys iš penkių jos narių.
Sovietmečio stabų likimas vis dar priklauso nuo to, kieno rankose yra politinė valdžia. Konservatoriai ir jų koalicijos partneriai iš Liberalų sąjūdžio bei Laisvės partijos tradiciškai laikosi nuostatos švariai išvalyti viešąsias erdves nuo ideologizuoto paveldo, o šiuo metu opozicijoje esančios politinės jėgos, prieš 2020 m. Seimo rinkimus save vadinusios „centro kairės koalicija“, linkusios įsiklausyti į tokiam apsivalymui nepritariančių savo rinkėjų balsus. Todėl galima sakyti, kad Cvirkos paminklo nukėlimas bus toks pats politinės valios aktas, kaip ir Lenino griovimas 1991-aisiais.
Santykis su sovietmečiu po 30 metų nuo Sovietų Sąjungos žlugimo, net ir nebūdamas politinę darbotvarkę diktuojančia aktualija, išlieka mūsų galvose kaip skiriamoji linija, padedanti oponuojančių stovyklų atstovams atskirti savuosius nuo svetimųjų. Jeigu apklausose respondentas pažymi, esą sovietmečiu ne viskas buvo blogai, labai tikėtina, kad jis pasisakys jei ne už draugystę su Vladimiro Putino Rusija ir Aliaksandro Lukašenkos Baltarusija, tai bent už pragmatiškus santykius su rytiniais kaimynais, nepersistengiant remti tenykščius disidentus.
Dvi Lietuvos, išpažįstančios skirtingus mūsų istorijos naratyvus, pasmerktos nesusišnekėti. Viename pasakojime po Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės, Abiejų Tautų Respublikos, Antano Smetonos tarpukario Lietuvos Respublikos seka partizanų žeminėse bei išeivijoje rusenęs valstybingumo tęstinumas ir iš jų kilusi tautos valia atgimti Sąjūdyje, o galiausiai atkurti valstybę 1990-ųjų kovą. Kitame Antano Sniečkaus, Petro Griškevičiaus ir Algirdo Mykolo Brazausko LTSR transformuojasi į šiuolaikinę Lietuvos Respubliką, paveldėdama sovietmečio institucijas, didžiąją įstatymų dalį, geriausius Rytų Europoje kelius, tankų važtelių gamyklas, blokinius daugiabučių mikrorajonus, Kauno HES ir viską, ko nespėjo sugriauti piktieji Landsbergiai.
Kam gimtojo kolūkio šiferis ir vaikystės plombyras nesukelia nostalgijos, tęstinumo iliuziją galima įpiršti per LTSR kultūrą. Harmonizuotų liaudies dainų ir šokių, steriliai išvalytų nuo katalikiškų užuominų, nusipelniusių liaudies artistų, dvasingojo lietuviško kino ir dar dvasingesnio teatro klestėjimo laikai juk negali būti blogi. Sovietų ideologai tai kuo puikiausiai numatė, todėl 1940 m. į Maskvą parvežti Stalino saulės siuntė rašytojus, o ne NKVD tardytojus.
Kompromisas tarp šių nesutaikomų stovyklų įmanomas visai atsisakant galimybės turėti kažkokią Lietuvos valstybingumo pasakojimo tradiciją, nesikalbant apie tremtis, žudynes, Holokaustą ir kolaboravimo nusikaltimus, valstybinėse šventėse šokant ir dainuojant, bet nesusimąstant apie jų esmę. Tokio susitaikymo kaina būtų pernelyg didelė, nes iš praeities stiprybės nesemiantis patriotizmas, nulipdytas vien iš gražių kalbų apie pažangą, įvairovę ir net prezidento Gitano Nausėdos jau primirštą gerovės valstybės viziją neturi tokio emocinio krūvio, kaip, pavyzdžiui, partizanų auka.
Dar ne vieną dešimtmetį mums teks gyventi skirtingų istorijos pasakojimų suskaldytoje visuomenėje, kur vienas iš tų pasakojimų, priklausomai nuo rinkiminės švytuoklės padėties, daugiau ar mažiau palaikomas politinės galios priemonėmis, o kiti ieško progos prasiveržti. „Ir tada dirbom Lietuvai“ naratyvą, taikytą tik sovietmečio kolaborantams, tolimosios dešinės ideologai sugebėjo adaptuoti nacių okupacijos laikotarpiui, kanonizuodami net ir tuos 1941 m. birželio sukilimo veikėjus, kurių rankos ar bent protai buvo sutepti Holokausto aukų krauju.
Naują prasmę santykis su okupacijų šmėklomis įgauna vertinant šių dienų vertybinę Lietuvos užsienio politiką. Skaičiuodami, ką prarasime užsitraukę A. Lukašenkos režimo ar komunistinės Kinijos rūstybę, per mažai kalbame apie tai, kiek draugų įgijome Taivane, Ukrainoje, Sakartvele ir kaip ta draugystė galėtų virsti ekonominiu bendradarbiavimu. Ir sutrinkame tarsi P. Cvirkos „Cukrinių avinėlių“ Simukas, likęs stovėti svetimame vieškely, svetimuose laukuose, po nepažįstamu dangumi: „Aš noriu namo. Nereik man avinėlių...“
Tokiu sutrikimu skuba naudotis ne kartą Valstybės saugumo departamento pažymose minėti politikai, sugebėję prisiplakti prie protestų prieš pandeminius ribojimus ir galimybių pasus.
„Pagrindinis klausimas yra, kad Lietuvos užsienio politika kažkokia nevykusi, kad su kaimynais reikia draugauti ir kad iš viso Vyriausybė turėtų atsistatydinti“, – pastebėjo premjerė Ingrida Šimonytė.
Nesąžininga būtų sakyti, kad visi, kritiškai vertinantieji valdančiosios daugumos veiklą, tarnauja Lukašenkai su Putinu. Tačiau suteikiantieji tribūną ir plojantieji Algirdui Paleckiui, dar neįsiteisėjusiu Šiaulių apygardos teismo sprendimu pripažintam kaltu dėl šnipinėjimo Rusijai, kuo puikiausiai supranta, kokią žinią siunčia visuomenei.
