Kalėdos jau visai čia pat, kitą kartą susiskaitysime jas jau atšventę, todėl būčiau baisiai nemandagus, jei nepradėčiau nuo sveikinimų. Valstybės vadovai juos jau įrašė iš anksto, jaukiai įsitaisę prie spindinčių papuošalais eglučių. Žinoma, visi kalbės, kad šios Kalėdos kitokios, kvies susitelkti, likti namie, gelbėti gyvybes ir laukti geresnių laikų. Prezidentas, Premjerė, Seimo pirmininkė – visi tokie empatiški, jautrūs, teisingi.

Didžiuosiuose miestuose valandai užges Kalėdų eglučių žiburiai, tuščiose bažnyčiose aidės į internetą kalbančių dvasininkų pamokslai, gal net susigraudinę policininkai praleis be dokumentų namo skubantį paskutinį Kūčių vakaro vairuotoją, o suprakaitavę po savo skafandrais klinikų kovidinių pacientų skyriaus slaugytojos paskutinį kartą patikrins, ar visi miegantieji komoje dar gyvi.

Anądien sužinojau, kad svarbiausias man žmogus – vienintelė dukra – jau yra persirgusi ir turi imunitetą. Nerimavau tik dėl jos, nes kiti šeimos nariai, pirmiausia įskaičiuojant ir mane patį, jau spėjome tiek pagyventi, kad netektis būtų nors ir tragiška, bet bent jau nesugriaunanti tikėjimo šio gyvenimo prasmingumu. Gerokai labiau už nuosavą likimą rūpi neužkrėsti kitų ir netapti jų mirties priežastimi. Juk parašyta yra „Nežudyk“, ir tai taikoma ne tik tyčiniam dūriui peiliu į širdį, bet ir nusikalstamam aplaidumui.

Būtent dėl to, mano nuomone, nė vienas krikščionis, ypač katalikas, neturi teisės atsisakyti skiepytis nuo koronaviruso, kai tik bus tokia galimybė. Pasakyčiau griežčiau, kaip popiežius Pranciškus ar Lietuvos vyskupų konferencija jums dar nesakė: manau, kad atsisakymas skiepytis yra mirtina nuodėmė. Nes turėdami galimybę apsaugoti žmones nuo mirtimi galinčios pasibaigti ligos, atsisakome jos dėl savo egoizmo – tariamo šalutinio poveikio baimės. Katalikų bažnyčia nuodėmes skirsto į atleistinas ir mirtinas, kurias galima išpirkti tik išpažintimi bei atgaila. Tikslaus mirtinų nuodėmių apibrėžimo nėra, tačiau priimta, kad tokiomis vadinami 10 Dievo įsakymų ir 9 Evangelijos palaiminimų pažeidimai.

Jungtinės Karalystės, Airijos ir Kanados vyskupai jau dabar ragina tikinčiuosius skiepytis ir taip apsaugoti save bei kitus nuo viruso, sukėlusio pasaulinę pandemiją. Amerikos katalikų ganytojai taip pat kviečia tikinčiuosius skiepytis dėl bendrojo gėrio ir primena, kad skiepijimasis yra meilės sau ir artimui veiksmas. Popiežius dar rugpjūtį kalbėjo, kad turtingieji neturėtų gauti pirmenybės įsigyti vakcinos nuo koronaviruso, o prasidėjus masiniam skiepijimui neabejotinai dar ne kartą paragins tikinčiuosius priimti farmacijos mokslo siūlomą išsigelbėjimą kaip Dievo malonės ženklą.

Daugelio lietuvių šeimų patiriama akistata su artimųjų mirtimi bei žiniasklaidoje minimos žinomų aukų pavardės pavertė beprasmiu klausimą, kiek laisvės laikinai galime paaukoti dėl saugumo. Apie kokią laisvę svaičiojate – teisę važiuoti girtam be šviesų greitkeliu prieš eismą, apdalinti giminės senolius mirtinu virusu ar matuotis batus „Akropolyje“? O juokingiausia, kad didžiausiais laisvės šaukliais dabar klastingai tampa tie, kas pavasarį, kai priskaičiuodavome vos po kelis susirgimus Covid-19 per dieną, karštai palaikė visus tuometinės valdžios karantininius draudimus.

„Policininkai ir kariai mandagūs, kantrūs, nesityčioja, o tik prašo likti savo savivaldybės teritorijoje. Jeigu gyvenate kitoje savivaldybėje, prašo tai įrodyti. Būtų nuostabu, kad nereikėtų jiems mūsų raginti, o mes visi kartu laikytumės nurodymų. Va ir visa „nedemokratija“, kurios saugojimu šiandien staiga susirūpino tie, kurie niekada nebuvo pastebėti ją saugantys“, – penktadienį feisbuke parašė gydytojas Vytautas Kasiulevičius.

Tokiu metu visai nesinori baksnoti pirštais į karantino tvarkos pažeidėjus ar gėdinti skeptikus, nes taip tik susidarysime klaidingą įspūdį, esą jų gerokai daugiau, negu yra iš tikrųjų. Metas atsigręžti į viltį teikiančius pavyzdžius: užteko VUL Santaros klinikoms pakviesti žmones tiek su medicininiu išsilavinimu, tiek jo neturinčius savanoriauti ligoninėje, kai per parą į jų prašymą atsiliepė pusė tūkstančio savanorių.

Gal ne be reikalo profesorius Vytautas Landsbergis į mus kreipėsi tais pačiais žodžiais, kaip ir 1991-ųjų sausio 13-ąją, kai „ginkluotas priešas tyčiojosi ir norėjo mūsų pražūties“. Ta pati vienybės ir susitelkimo dvasia, gelbstinti Lietuvą lemiamų išbandymų metais, kyla ir dabar – tereikia norėti ją pajusti.