Romas Sadauskas-Kvietkevičius. Aš tai kitaip pandemiją valdyčiau

Žinau valstybės paslaptį, kad pandemija baigsis tik tada, kai visi liaudies epidemiologai persikvalifikuos į kitų sričių ekspertus: krašto gynybos, tarptautinių santykių, klimato kaitos, krepšinio, Eurovizijos, gatvių siaurinimo ir sniego valymo. Bet niekam nesakysiu, nes dar neatėjo laikas.

Man pačiam būtų kur kas įdomiau pasijusti sofos karvedžiu ir Feisbuke patarinėti, kaip ukrainiečiams geriau pasiruošti atremti Rusijos agresiją, ką turėtų kalbėti su NATO valstybių politikais mūsų užsienio reikalų ministras ir kokių ginklų čia turėtų skubiai atgabenti Amerika. Visai kaip tais laikais, kai pirmoje klasėje, pasitiesę pasaulio žemėlapį, žaidėme kareivėliais su Aleksandru Matoniu, kuris ir dabar karo temomis televizijos laidas rengia.

Negaliu vien tam atsidėti, kol be mano protingų patarimų pandemijos valdymas tapo panašus į paprasčiausią žiūrėjimą, kas bus toliau. Anądien sugalvojau genialų planą, kaip augant užsikrėtimų skaičiui išlaikyti veikiančias mokyklas. Reikia į nuotolinį mokymą išsiųsti tuos, kieno testai neigiami, o sergantiems mokiniams rengti kontaktinį ugdymą mokyklose. Vieni kitų jie neužkrės, nes vis tiek jau serga, dažniausiai – besimptome forma. O sveikieji, izoliuoti namuose, turės mažiau galimybių užsikrėsti.

Nujaučiu, kad ekspertinių įžvalgų prireiks ir Lietuvos sportininkams, susiruošusiems į žiemos olimpines žaidynes Kinijoje. Pirmiausia, žinoma, tas žaidynes išvis vertėtų boikotuoti, parodant Kinijai mūsų lietuvišką principingumą. Tuo pat metu apsaugant tautą nuo nusivylimo, kai mūsų sportininkai iškovos paskutines vietas arba išvis nepasieks finišo. Bet jei jau pati principingiausia Lietuvos istorijoje Vyriausybė to padaryti neišdrįso, tada susitelkime į atskiras sporto šakas. Pradėsiu nuo kalnų slidinėjimo, nes vienas iš Lietuvos olimpiečių anądien per radiją skundėsi, kad Kinijoje „bus labai šalta ir kitoks sniegas“.

Pažiūrėjau pro langą: kaip visada, Lietuvoje lyja, o mano vištos baigia ištrypti sniego likučius. Kalnų išvis nesimato, tik Smarliūnų miško juosta anapus Ilgio pelkių, prie padūmavusio horizonto. Olimpinio aukso į tokią šalį tikrai niekas neatveš.

Nelengva būti visų sričių žinovu, kai tą vaidmenį sau nusigriebė valstybės vadovas.
„Šiandien, kaip jūs puikiai matote, serga tiek pasiskiepiję, tiek nepasiskiepiję žmonės, todėl tas dirbtinis srautų atskyrimas į piliečius, kurie gali prieiti prie tam tikrų paslaugų, ir kiti, kurie negali, yra, pirmiausia, supriešinantis visuomenę, o antra, duodantis mažai naudos pandemijos valdymo prasme“, – kalbėjo Gitanas Nausėda.

Pradėjus populizmo žiemos žaidynes, vien galimybių pasų kritika apsiriboti neverta. Juk taip pat puikiai matome, kad eismo įvykius keliuose sukelia tiek blaivūs, tiek girti vairuotojai. Todėl tas dirbtinis srautų atskyrimas, kai po trečio bokalo jūs jau negalite vairuoti, yra, pirmiausia supriešinantis visuomenę, o antra, duodantis mažai naudos eismo kontrolės prasme.

XX a. pabaigoje nuomojausi pusę namo Alytuje iš pensininko taksisto, kuris saugiai parvairuodavo savo žiguliuką būdamas toks girtas, kad net ant kojų nepastovėdavo. Tačiau atsisėdus prie vairo tas jo girtumas atrodydavo visai besimptomis. Geras žmogus buvo, amžiną jam atilsį.

Tokios segregacijos pagrįstumą paneigia slepiama nuo visuomenės statistika, kuri akivaizdžiai liudija, kad blaivūs vairuotojai sukelia netgi daugiau eismo įvykių už girtus. Ir pastarieji ne visada būna avarijų kaltininkais. Tik paskui sistema suverčia kaltę neblaiviesiems, nes tie blogiau prisimena įvykio aplinkybes ir jaučia blaiviosios visuomenės tyčia jiems primestą kaltę.

Skubaus galimybių pasų naikinimo šalininkai beda pirštu į ūkanotąsias britų salas, kur jau atlaisvinami beveik visi pandeminiai ribojimai. Bet stengiasi nematyti Austrijos ar Italijos. Tik užmiršta pasidomėti, kad Britanijoje omikrono banga prasidėjo bent pora savaičių anksčiau negu Lietuvoje, o dabar jau baigiasi. Be to sustiprinančią vakcinos dozę gavo per 60 proc. britų. Kai mes pasieksime tą būseną, turėsime puikią galimybę pasimokyti iš svetimų klaidų ir jų nekartoti, bet pridaryti savų.

O svarstant jau visai rimtai, tai neabejoju, kad Sveikatos apsaugos ministerija ir visa Vyriausybė jau turi planą, kaip ir kada atlaisvins dar likusius ekstremalios situacijos suvaržymus. Tačiau iš anksto jį paviešinti būtų itin neapdairu, nes nemaža gyventojų dalis jau dabar nustotų tų ribojimų laikytis, verslai nebetikrintų galimybių pasų, policija nuleistų rankas ir nustotų išrašinėti pažeidimų protokolus, o užsikrėtusieji vengtų izoliuotis.

Bet tokiu metu, kai užsikrėtimų skaičiai muša visus rekordus, opozicijos politikams ir vienu iš jų pasijutusiam Prezidentui būtinai knietėjo pasivaržyti, kas pirmasis išsišoks su savo pasiūlymais. Nors Daukanto aikštės rūmų Kapitonas Akivaizdybė tepasakė tai, ką jo ne itin mylimas sveikatos apsaugos ministras Arūnas Dulkys jau buvo minėjęs prieš porą savaičių: „Turėsime pergalvoti galimybių paso strategiją, priklausomai nuo to, kadangi keičia elgesį viruso atmaina“.