aA
Ach, kaip aš pavargau nuo tos politikos, sako papūstų lūpų, gėlinių nagų, motyvuojančių mąstyti pozityviai paveikslėlių pasaulėlyje užsisklendusi liaudis. Ir perjungia televizorių į ten, kur šoka ir dainuoja. Ir tik politikai nesupranta, kad nėra jokios būtinybės įkalbinėti ateiti į rinkimus visus, kurie savo noru atsisako rinkimų teisės.
Romas Sadauskas-Kvietkevičius
© DELFI / Šarūnas Mažeika

Iliuzija, kad demokratijai kažkaip naudinga, jog rinkimuose dalyvautų kuo daugiau piliečių, lydi mus nuo pirmojo atkurtos valstybės dešimtmečio. Pirmuosiuose Lietuvos Respublikos prezidento rinkimuose dalyvavo 78,6 proc. balsavimo teisę turinčių piliečių ir kas iš to – pavargę nuo reformų ir per rekordiškai trumpą laiką nusivylusieji sava valstybe rinkėjai sugrąžino valdžią Komunistų partijos pirmajam sekretoriui. Įmitę kolchozų brigadininkai ir tuščių parduotuvių vedėjos krykštavo iš džiaugsmo, kad sugebėjo apgręžti istorijos traukinį atgal į sovietinį rojų. Bet ir apgręžtas jis niekur nepajudėjo, tik sudarė sąlygas išvogti tai, kas dar buvo likę neprivatizuota.

Bet neužsicklinkim ties tais laikais, kai Landsbergis nulupo šiferį nuo jūsų gimtosios silikatinių plytų fermos. Jau šio amžiaus pradžioje į prezidento ir Seimo rinkimus ateina maždaug po 50 proc. rinkėjų, bet trečdalis iš jų blaškosi nuo vienų populistų prie kitų ir nusivilia jais taip pat greitai, kaip apsisprendžia, kam patikėti valdžią.

Maždaug tuo pat metu pasigirsta politikų ir rinkimų organizatorių kalbos, kad rinkimus reikėtų padaryti privalomais, o nedalyvaujančius balsavime piliečius – bausti. Nors Konstitucija galimybę rinkti ir būti renkamam apibrėžia kaip teisę, o ne tokią pareigą, kaip, pavyzdžiui, tėvynės gynimas.
Kodėl viešųjų reikalų tvarkymu nesidomintis ir vien nuo minties apie politiką pavargstantis valstybės pilietis turėtų būti prievartaujamas atlikti veiksmus, kurių prasmės ir pasekmių jis nenori arba nepajėgia suprasti? Kodėl taškome viešuosius pinigus kvietimų ir informacinių lapelių spausdinimui ir visai informavimo apie rinkimus kampanijai?

O kas nutiktų, jeigu informavimui neskirtumėm nė cento, išskyrus būtinos informacijos pateikimą Vyriausiosios rinkimų komisijos tinklapyje? Žiniasklaida dėl to tikrai nenustotų kalbėti ir rašyti apie artėjančius rinkimus, kalbinti kandidatų ir uždavinėti jiems ne pačius maloniausius klausimus. Viešuoju gyvenimu besidomintys piliečiai patys susirastų informaciją, kada ir kur jie gali pasinaudoti savo balsavimo teise. Ir dar aktyviau jiems tai primintų politinės partijos bei kiti rinkimų dalyviai, suinteresuoti atvesti prie balsadėžių būtent savo elektoratą.

Rinkėjų aktyvumo sumažėjimas keliolika ar keliomis dešimtimis procentų reikštų, kad mažiau darbo turėtų balsavimo biuletenius skaičiuojančios apylinkių rinkimų komisijos, o tai vėl sutaupytų laiko ir mokesčių mokėtojų pinigų. Bet svarbiausia, kad balsuotų tik apsisprendusieji ir žinantieji, kokio rezultato nori – reformų, pradėtų darbų tęstinumo ar tiesiog įkyrėjusios valdžios pasikeitimo. Sumažėtų nusivylimų, kai neapsisprendę rinkėjai paskutinę akimirką atiduoda savo balsą už naujus gelbėtojus, o jau kitą rytą keikia, kad anie nepadarė žadėtų stebuklų.

Nebalsavusieji neturėtų jokio pagrindo teigti, kad jų balsavimo teisė kaip nors buvo suvaržyta. Išsilavinimo, turto ar sėslumo cenzas prieštarautų Konstitucijai ir pamatiniams liberaliosios demokratijos principams, todėl apie jį svaičioti nėra jokios prasmės.

Dėl tos pačios priežasties nėra jokio reikalo Lietuvoje įteisinti internetinį balsavimą. Apie jo saugumą šįkart diskusijos nepradėkim, geriau pasvarstykim, koks jo tikslas? Ar mūsų demokratija suklestės, jeigu pilietis, rinkimų dieną nesiteikiantis per lietų nunešti savo sėdmenų nuo sofos iki balsavimo apylinkės gretimoje gatvėje už kampo, turės galimybe tai padaryti keliais savo išmaniojo telefono patapšnojimais? Manau, kad tos minimalios pastangos, kurių reikia dalyvaujant rinkimuose yra visiškai pateisinamas, o gal ir per mažas pilietiškumo slenkstis. Be to, pati popierinio balsavimo procedūra, piešiant kryžiuką ir metant perlenktą biuletenį į urną tapo žavia vintažine tradicija, primenančią ėjimą į kino teatrą arba fotografavimą juostine kamera.

Rinkimai turi tapti ne keiksmažodžiu pavargusiai nuo per visus galus kišamo valdžios dėmesio liaudžiai, o demokratijos švente tiems, kas nori ją švęsti.

Įvertink šį straipnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
  • 1
  • 2
  • 3
  • 4
  • 5
(52 žmonės įvertino)
4.4423
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Top naujienos

Valinskas prabilo apie rinkimų intrigą: nenoriu būti pranašas, bet mes išgirsime labai įdomių dalykų (131)

Kaip Seimo narių skaičiaus mažinimas, padidins jų darbo kokybę ir kodėl konservatoriams...

DELFI Diena. Ar Lietuvos finansų sistema išlieka stabili, kai „Swedbank“ patiria sunkumų dėl pinigų plovimo? vyksta apklausa (5)

„DELFI Dienoje“ interviu su Lietuvos banko Priežiūros tarnybos vadovu: ar „Swedbankui“...

Lietuvos teisėsaugai suduotas smūgis: aiškėja, kad dalis duomenų buvo žinomi ir anksčiau (530)

Koks smūgis suduotas Lietuvos teisėsaugos sistemai? Dėl ko buvo tariamasi už 400 tūkst. eurų...

Galutinis sprendimas: Vilnius nacionalinį stadioną turės po 4 metų (95)

Bylinėjimųsi teismuose, grėsmės prarasti Europos Sąjungos finansavimą ir įtarimų dėl...

„Havas“ vadovas Yannick Bollore: likti konkurencingiems pasaulyje tėra vienintelis būdas Išskirtinis interviu DELFI (1)

Vienos iš didžiausių pasaulyje komunikacijos kompanijos „Havas“ vadovas Yannick Bollore tiki,...

Parašų rinkimo lenktynes pralaimintis „valstiečių“ lyderis konservatorius kaltina nešvariu žaidimu (158)

Ingridai Šimonytei neprireikė nė paros, kad peržengtų minimalią 20 tūkstančių parašų ribą,...

NATO narėje veiks rusiškos raketų sistemos: kelio atgal nėra (92)

Pirmoji rusiška raketų sistema S-400 „ Triumf “, kurių įsigijimas sukėlė įtampą tarp...

Per pietų pertrauką apsilankė „Stikliuose“: 75 eurus išleisti vieną kartą per mėnesį – verta (153)

Aš labai mėgstu kontrastus, nes tai dar viena galimybė pažinti ir išbandyti ką nors naujo. Tad...

Pažintis su Milanu atsiėjo itin pigiai: itališki batai po 10 eurų, o pusryčiai – 3,50 (50)

Sklando mitas apie keliautojus: jie tai turi daug pinigų, kad gali sau tai leisti. Nebūtinai. Tikras...

Švedų „Swedbank“ tyrimas: išplauti pinigai vingiuoja iki Rusijos ir „Danske Bank“ (40)

Vienas iš didžiausių Švedijos bankų, „Swedbank“ , galėjo būti naudojamas plataus masto,...