Nesąžininga būtų apsimesti, kad nepasitenkinimas migrantų apgyvendinimu yra tik lenkų tautinės mažumos gyvenamų regionų problema. Labai panašios nuotaikos plinta visose savivaldybėse, kur tik pasieniečiai randa kokią apleistą mokyklą ir joje laikinai įkurdina kelias dešimtis ką tik sieną kirtusių prieglobsčio prašytojų.
Čiabuvius erzina viskas – atvykėlių odos spalva, kita religija, valgymo, higienos ir atliekų tvarkymo įgūdžiai, pernelyg geri išmanieji telefonai jų rankose, pinigų sumos, skiriamos prieglobsčio prašytojų išlaikymui.
Etninių tyrimų institutas kasmet rengia apklausą, kurioje teiraujasi Lietuvos gyventojų, su kuo iš išvardytų žmonių grupių nenorėtų gyventi kaimynystėje arba dirbti vienoje darbovietėje. Neigiamų vertinimų lyderiais daug metų iš eilės išlieka romai, tačiau vertinant Lietuvos gyventojų nuostatas religinių grupių atžvilgiu, matyti, kad visuomenė labiausiai nusiteikusi prieš vieną grupę – musulmonus. Net 41 proc. apklaustųjų nenorėtų gyventi musulmonų kaimynystėje, 39 proc. – išnuomoti jiems būsto, 28 proc. – dirbti toje pačioje darbovietėje. Beveik pusė (48 proc.) respondentų teigė, kad per penkmetį jų nuomonė apie musulmonus pablogėjo, tik 16 proc. tvirtino atvirkščiai, nors apklausa surengta dar iki staigaus pabėgėlių srauto padidėjimo.
Nuotaikos skirtingose migrantų antplūdį patyrusiose savivaldybėse labiausiai skiriasi ne pagal jų gyventojų etninę sudėtį, o pagal tai, kokia politinė partija yra rajono valdžioje. Varėnos rajono, valdomo Liberalų sąjūdžio ir TS-LKD koalicijos, merui liberalui Algiui Kašėtai visai ne blogai pavyksta nuraminti aistras. Varėnos rajono Vydenių gyvenvietė, kurios mokykloje aptverti izoliuojasi būrelis per Lietuvos-Baltarusijos sieną atėjusių prieglobsčio prašytojų, labai panašus į Lazdijų rajono Kapčiamiestį ir Šalčininkų rajono Dieveniškes. Tačiau vydeniškiai gerokai aiškiau suvokia, kad rajono savivaldybė negali likti nuošalyje nuo visos Lietuvos problema tapusio migrantų antplūdžio, kurį mums suorganizavo įsiutęs Aliaksandro Lukašenkos režimas.
Nuotaikos Kapčiamiestyje panašesnės į Dieveniškes, nors čia gyvena ne lenkai, o cikri dzūkeliai. Protestuoti su plakatais rankose prie „Židinio“ globos namų pastato, kuriame įkurdinti migrantai, kapčiamiestiečiai dar nesirenka, bet trūksta labai nedaug. Mat rajono merė, „valstietė“ Ausma Miškinienė kiekviena proga pratrūksta kaltinti nacionalinę valdžią, Vidaus reikalų ministeriją ir pasieniečius, tarsi Lazdijai būtų ne Lietuvos Respublikoje, o kažkur šalia, ir Lietuva ten prievarta užgrobtų pastatą bei įkurdintų jame pabėgėlių stovyklą. O merės pasisakymų transliuotojai ne visada skuba ieškoti kitų nuomonių.
Pabėgėlių krizė visai parlamentinei ir užparlamentinei opozicijai nukrito į pražiotas burnas tarsi biblinė mana iš dangaus – tereikia tik truputį pakurstyti augantį žmonių nerimą ir parodyti pirštu, kas kaltas. Ne be reikalo Šeimų maršo dalyviai, stovyklaudami pakelėje prie Druskininkų ir vadindami tai „sienos saugojimu nuo pabėgėlių“, kalbėjo norėję „palaikyti Druskininkų merą dėl tvirtos pozicijos migrantų tema bei dedant visas pastangas, kad migrantai nedrumstų druskininkiečių bei kurorto svečių ramybės ir išreikšti pasipiktinimą, kad valdžia spręstų pabėgėlių problemą aukščiausiu lygiu, nenumetant atsakomybių savivaldybėms“.
Vis dėlto dzūkų merams toli iki Šalčininkų rajoną valdančios Lietuvos lenkų rinkimų akcijos - Krikščioniškų šeimų sąjungos politikų retorikos, atvirai kartojančios A. Lukašenkos propagandos klišes. LLRA-KŠS Seimo nario Česlav Olševski nuomone, migrantų krizė „yra kaina, kurią mes su Jumis mokame už nesugebėjimą sugyventi su kaimynais ir apgailėtiną bei jau farsu virstančią buvusio URM vadovo, dabar Gabrieliaus Landsbergio vedamą užsienio politiką. Šiandien, kai kurių politikų ir „veikėjų“ dėka, yra keliama grėsmė Lietuvos saugumui. Tokią padėtį iš dalies išprovokavo tiesmukiškas ir žalingas Lietuvos kišimasis į Baltarusijos vidaus reikalus. To pasekmė yra tokia, kad ypatingai kenčia paprasti žmonės“.
Ar verta stebėtis, kad tokių politikų valdomi dieveniškiečiai jau įbauginti taip, kad net Dieveniškių „Ryto“ gimnazijos direktorė Lolita Mikalauskienė bijo vaikus į kiemą išleisti. Tarsi ten, už tvoros būtų ne bėgantys nuo karo ir skurdo žmonės, o kažkokie žmogėdros, kurie baltųjų vaikus būtinai išvirs puode su egzotiškomis žolelėmis. Arba iš tolo panaudos prieš juos afrikietiškus žynių burtus. Nenustebčiau, jei dabar iš interneto platybių išnirtų nauja Rusijos agresijos Rytų Ukrainoje pradžios laikų melagienos apie „ukrofašistų“ nukryžiuotą berniuką versija, kurioje tai kur nors Rytų Lietuvoje neva padarė tamsaus gymio pabėgėliai.
Apžvalgininkas Paulius Gritėnas Lietuvos politikų kalbose atsirandantiems A. Lukašenkos propagandos naratyvams anądien sugalvojo taiklų pavadinimą – „lukašenkizmai“.
„Dalis lukašenkizmų pastaruoju metu prasimuša kaip Lietuvos vidinių politinių intrigų, galios žaidimų ar tiesiog noro suvesti asmenines sąskaitas pavyzdžiai", – rašė P. Gritėnas. Paklausiau, kodėl taip atsargiai – tik „prasimuša“? Juk nemaža dalis Lietuvos politikų nuosekliai transliuoja lukašenkizmus jau beveik metus, nuo pat suklastotų Baltarusijos prezidento rinkimų, o per pabėgėlių krizę prie jų prisijungė didžioji dalis opozicijos. Paulius atsakė: „Aš turiu naivią viltį, kad bent dalis jų nesupranta ką daro ir kaip kenkia valstybei“.
Ne, mielas kolega, viską jie kuo puikiausiai supranta, bet dėl reitingų ir trupinio valdžios yra pasirengę kartu su nekenčiama konservatorių bei liberalų valdžia palaidoti ne tik visus mūsų šalies užsienio politikos principus, bet ir pačią valstybės nepriklausomybę. Ne pirmas kartas – 1940 m. ne taip jau mažai lietuvių džiaugėsi sovietinių okupantų atėjimu vien dėl to, kad neliko jų nekenčiamos Antano Smetonos diktatūros.
