Iš pirmo žvilgsnio atrodytų, kad kažko naujo iš 2016 – 2020 m. premjero suburtos frakcijos tikėtis neverta. Per mažai laiko prabėgo, kad jau būtumėm visai užmiršę gruboką S. Skvernelio viešojo kalbėjimo stilių: „užkiškite burną šitam žmogui“, „pasakykit (medikams), kad išvažiuotų“. Taip pat ir asfaltuoto keliuko, ištrinto Vyriausybės pasitarimo įrašo istorijas.
Ne ką daugiau politinio šviežumo žada tokių asmenybių, kaip buvusio Vidaus reikalų ministerijos ir Vyriausybės kanclerio Algirdo Stončaičio, amžinosios „valstietės“ Rimos Baškienės, 2012 – 2016 m. socialdemokratų premjero Algirdo Butkevičiaus ir nuo Druskininkų patvaldžio priklausomo Zenono Streikaus buvimas naujojoje frakcijoje. Žvelgiant į juos nesunku įsivaizduoti, kad atsiskyrėlius ištiks anoje Seimo kadencijoje nuo LSDP pabėgusių „socbebrų“ likimas, kai visos jėgos išeikvojamos rinkėjų ne itin mėgstamoms rietenoms su buvusiais bendražygiais.
Ieškoti pirmuose ką tik įsteigtos frakcijos narių pasisakymuose politinės ideologijos – ne pats dėkingiausias užsiėmimas. Vis dėlto nepatingėjusieji išklausyti visą antradieninio S. Skvernelio bendražygių prisistatymo transliaciją jau galėjo įžvelgti jos užuomazgas, tarsi drumzliname tuščiažodžiavimo Nemune praplaukusios didelės žuvies šešėlį.
Tik ne paties S. Skvernelio, o buvusio jo patarėjo ekonomikos ir strateginių pokyčių valdymo klausimais, dabar Seimo nario Luko Savicko kalboje.
Seniai spėliojau, kuri politinė jėga pirmoji pasirinks universalias bazines pajamas, kaip svarbiausią savo programos nuostatą. Skvernelininkai, jeigu teisingai supratau L. Savicko pasisakymą, tai padarė.
Universaliomis bazinėmis pajamomis vadinama kiekvienam valstybės piliečiui kas mėnesį, nepriklausomai nuo jo amžiaus, turimo ar neturimo darbo bei finansinės padėties skiriama nedidelė pinigų suma.
Tai leidžia atsisakyti brangiai kainuojančios paramos skirstymo sistemos, išvengti valdininkų subjektyvumo, kai kažkam iš tiesų stokojančiam neskiriama socialinė pašalpa, o darbą praradusį arba keičiantį žmogų apsaugo nuo nerimo, kaip pavyks išgyventi. Kritikai teigia, esą tokiu būdu gerokai pagausinsime nenorinčių dirbti veltėdžių sluoksnį, nebus kam dirbti prastai apmokamus nekvalifikuotus darbus ir abejoja, ar Lietuvos ekonomika patemptų tokią finansinę naštą.
Išties iki šiol universalių bazinių pajamų eksperimentus, taikomus keliems šimtams ar tūkstančiams savanorių, išbandė tik už mus gerokai turtingesnės šalys, o jų išvados susilaukė prieštaringų vertinimų. 2020 m. apie universalias bazines pajamas pasisakė netgi popiežius Pranciškus, laiške Pasaulio liaudies judėjimų ir bendruomeninių organizacijų susitikimui parašęs: „Tai galėtų būti laikas apsvarstyti universalias bazines pajamas“.
Nemažai kairiųjų pažiūrų aktyvistų tiki, kad universalios bazinės pajamos iš esmės pakeis kapitalistinę santvarką į kažką naujo. Ketvirtoji pramonės revoliucija ir robotizacija sparčiai naikina darbo vietas, o bandymai perkvalifikuoti pusę gyvenimo tik kryžminiu, bet ne plokščiu atsuktuvu varžtus sukusį specialistą į programuotoją toli gražu ne visada būna sėkmingi. Todėl verslo korporacijos ne mažiau už politikos aktyvistus suinteresuotos tokio perskirstymo modelio, kuris leistų „nereikalingiems“ žmonėms neiškristi iš vartojimo grandinės, sukūrimu.
S. Skvernelio vyriausybė kažką panašaus į atsargų universalių bazinių pajamų eksperimentą atliko per pirmąjį COVID-19 karantiną. Tuomet visi nedirbantieji ir savarankiškai dirbantys asmenys apdalinti pandeminėmis išmokomis. Valdžia nesidomėjo, ar jie tuo metu negavo kokių nors pajamų, o tiesiog dalino skolintus pinigus. I. Šimonytės vyriausybė per antrąjį karantiną šių išmokų universalumo atsisakė, susiaurinusi gavėjų ratą iki praradusiųjų darbą pandemijos metu ir savarankiškai dirbančiųjų, kurių pajamos iš tikrųjų reikšmingai sumažėjo. Universalių pajamų požymių galima įžvelgti ir besąlygiškai dalinamų vaiko pinigų atsiradime, neskirstant šeimų į skurstančias ir turtingas.
Karantininių išmokų universalumą aršiausiai kritikuoja provincijos darbdaviai, nerandantys, kas jiems sutiktų dirbti už minimalią algą ar dar mažiau, bei seniūnijų valdininkija, praradusi už socialines pašalpas šluoti gatves privalėjusių bėdžių armiją. S. Skvernelio vyriausybės oponentai kalbėjo, kad taip LVŽS paprasčiausiai bandė nupirkti labiausiai pažeidžiamų provincijos rinkėjų balsus 2020 m. Seimo rinkimuose. Kas galėtų paneigti, kad būtent „Skvernelio pinigai“ tada išgelbėjo „valstiečius“ nuo visiško sutriuškinimo, o nuosaikiai kairiųjų pažiūrų rinkėjams padėjo apsispręsti, renkantis tarp LSDP ir LVŽS?
Paklausta, ar Lietuvos ekonomika išvis patemptų universalių bazinių pajamų modelį, premjerė Ingrida Šimonytė atsakė: „Patemptų, bet labai mažų. Tada niekas nesuprastų, o tai kas čia per universalios pajamos. Jeigu būtų didesnės, tada nesuprastų, o kodėl tokie dideli mokesčiai“.
L. Savicko paminėtos universalios bazinės pajamos, tinkamai iškomunikuotos iki 2024 m. rinkimų, gali sudominti nemažai svyruojančių socialdemokratų ir darbiečių rinkėjų, nes LSDP nieko panašaus įtraukti į savo programą neišdrįso, o Darbo partija jau dabar nudreifavo į Šeimų maršo bendražygius ir gydomuosius Viktoro vandenis.
Sutrukdyti gali nebent paties S. Skvernelio delsimas iš savo bendražygių būrelio kurti į dalį LVŽS tenkančios valstybės dotacijos pretenduojančią politinę organizaciją. Ar pasilikti su R. Karbauskiu iki Talibano lygio išgrynintoje partijoje, rimtai abejoja ne vienas LVŽS skyrius. Tačiau dabar pat, kol S. Skvernelio frakcijos atsiskyrimas dar yra šviežia naujiena, išeiti jiems tiesiog nėra kur – nauja partija dar neįsteigta.
