Romas Sadauskas-Kvietkevičius. Ar Lietuva pražus be konservatorių?

Jūs sėdite prie stalo ir nedrįstate nei išeiti namo, nei priminti, kad vis dar ten esate. Nedrįstate nė prasižioti, kad kuris iš besiriejančiųjų neužtvotų pirmu po ranka pasitaikiusiu sunkiu daiktu. Net kai taikyti jūsų draugų atvažiuoja kaimynų iškviesta policija, stengiatės pasislėpti už savo kėdės atlošo ar apsimesti labai įsitraukęs į pokalbį su katinu.

Galiausiai, kai kalbos apie skyrybas nutyla, o sudaužyti indai sušluojami į kampą, abu šeimininkai ima varstyti jus priekaištingais žvilgsniais: kodėl manęs nepalaikei?

Ingridos Šimonytės Vyriausybė ir Seimo valdančioji dauguma dabar yra toje būsenoje, kai susitaikyti su savimi dar nėra pernelyg vėlu, ne visi indai sudaužyti į sienas, tačiau aistringo vakarėlio svečiai tikrai neužmirš savo nemalonių patirčių ir dar kartą juos prisikviesti bus labai sudėtinga.

Savižudiškas Tėvynės sąjungos – Lietuvos krikščionių demokratų prezidiumo pareiškimas apie politinės sistemos perkrovimą pirmalaikių Seimo rinkimų ir Vyriausybės atsistatydinimo būdu privertė rinkėjus pagalvoti, ar ta sistema gali gyvuoti be susinaikinti užsimojusių konservatorių?

Hipotetiškai tokią situaciją galima modeliuoti nutinkant po 2024 m. rudens, jeigu rinkėjai nuspręstų nubausti TS-LKD taip skaudžiai, kad ši partija visai nepatektų į Seimą. Nesakykite, kad tai neįmanoma, nes konservatoriai esą tebeturi gausų būrį ištikimų rinkėjų, kurie už nieką kitą nebalsuotų, net jeigu Landsbergių partija programoje skelbtų siekius įteisinti pedofiliją bei įstoti į Rusijos ir Baltarusijos valstybių sąjungą. Ta rinkėjų karta, pirmąjį mūsų laisvės dešimtmetį oponentų praminta „megztosiomis beretėmis“, jau baigia ištirpti dėl natūralių biologinių priežasčių. Ji stebi mus iš aukštybių drauge su dviejų XIX a. sukilimų dalyviais, 1918 m. savanoriais, pokario partizanais ir lažinasi, kuo pasibaigs Andriaus Tapino įžiebtas čekiukų skandalas.

„Megztųjų berečių“ vaikai mokėsi geriau už prasigėrusių stribų anūkus, todėl dabar dirba gerai apmokamus darbus didžiuosiuose šalies miestuose, toli nuo gimtųjų bažnytkaimių. Dešiniąsias tėvų pažiūras jie paveldėjo anksčiau už 3 kambarių butą atokaus rajono centre arba trobelę pamiškėje. Todėl dabar sudaro vadinamąjį „sostinės elitą“ arba „Vilniaus feisbuko burbulą“ ir netgi sugebėjo išrinkti TS-LKD kandidatą Valdą Benkunską naujuoju Vilniaus meru.

Vis dėlto aš abejoju, ar būtų teisinga be jokių išlygų priskirti „megztųjų berečių“ vaikams jų tėvų politinę ištikimybę vienai partijai. Apie 2015–2016 m. didžioji jų dalis buvo pasiruošę balsuoti už Liberalų sąjūdį ir tik Eligijaus Masiulio brendžio dėžutė privertė atsigręžti į tuomet dar nesusitepusią TS-LKD. Iš Kaune likusių gyventi „megztųjų berečių“ vaikų kažkokiu gamtos mokslams nesuprantamu būdu išsivystė visiškai savita rinkėjų rūšis. Spėčiau, kad nuo krabų lazdelių, bet šiam teiginiui pagrįsti reikėtų išsamesnių tyrimų.

Po čekiukų skandalo TS-LKD prarado svarbiausią savo pranašumą prieš populistines ir kairiąsias partijas – konservatoriai jau nebėra vienintelė teisinga ir korupcija nesusitepusi partija. O jeigu pasitvirtina provincijos „runkelių“ nuostata „visi politikai – vagys“, tai ir „megztųjų berečių“ vaikams vėl galima atsigręžti į liberalus, pasidairyti, ką žada Saulius Skvernelis ir netgi socialdemokratai. Neatmesčiau ir tokios galimybės, kad paskutiniai gyvi „megztųjų berečių“ kartos rinkėjai, nusivylę TS-LKD, papildys negausias Nacionalinio susivienijimo ir Krikščionių partijos rėmėjų gretas.

Populiarių mūsų šalies partijų, turėjusių savo ministrus ir Seimo pirmininkus, politinė mirtis nėra naujiena Lietuvos naujausių laikų istorijoje. Prisiminkite, kas liko iš 1995–1997 m. apklausose pirmavusios Krikščionių demokratų partijos, kur dingo Artūro Paulausko „Naujoji sąjunga“, Rolando Pakso „Tvarka ir teisingumas“. Dabartinė Darbo partija – tik buvusios Viktoro Uspaskicho šlovės šešėlis.

Šiandien mums sunku įsivaizduoti panašiu būdu išnykusią TS-LKD, bet užtenka dar kelių skandalų ar skandaliukų, recesijos virtimu tikra šalies ekonomikos krize, vidinio konflikto tarp liberaliųjų konservatorių bei krikdemiškojo sparno paaštrėjimo, nuolatinių grasinimų Vyriausybės griūtimi, nesėkmingų Europos Parlamento rinkimų, Gitano Nausėdos perrinkimo – ir į naujus Seimo rinkimus konservatoriai ateis visiškai subrendę triuškinamam pralaimėjimui. O po jų, kai jau visai nebeliks ko prarasti, išsirinks pirmininku Lauryną Kasčiūną. Tik tuomet Lietuvoje tai jau niekam nebus įdomiau, negu kokios nors Regionų partijos vidaus reikalai arba pokyčiai Tautininkų sąjungos valdyboje.

Politinė sistema, kurios kairėje įsitvirtintų socialdemokratai, centre – S. Skvernelio demokratai, dešiniau – liberalai, o tolimojoje dešinėje Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga stumdytųsi su Nacionaliniu susivienijimu, gali kuo puikiausiai apsieiti be TS-LKD. Šiandieniniams konservatorių lyderiams labiausiai stinga būtent tokio blaivaus supratimo, kad Lietuva ir pasaulis be jų nepražus, Žemė nenustos suktis ir netgi ištikimiausi rinkėjai ras, už ką balsuoti.