aA
Vėjo gūsis nuplėšia paskutinį šlapią klevo lapą ir perbraukia juo veidą, kad, žengdamas pro kapinių vartus, atrodyčiau lyg nusiprausęs, lyg apsiašarojęs. Temsta, laikas kopti į vėlių kalnelį, pasisveikinti su visa gimine, kurios čia gerokai daugiau, negu gyvųjų pasaulyje. Ir tas kasmetis žvakelių degiojimas visai neatrodo nusibodusia banalybe, kai su kiekvienu, kuriam jos skirtos, mintyse bandau pasikalbėti ir išgirsti ar veikiau nuspėti jų atsakymus.
Romas Sadauskas-Kvietkevičius
Romas Sadauskas-Kvietkevičius
© DELFI / Šarūnas Mažeika

Mano mama, kol jai insultas dar nebuvo atėmęs galimybės lankyti kapus, vadindavo juos Dievo daržu. O aš vos galėdavau iškęsti jos veržimąsi į kapines, tarsi Vėlinės tęstųsi visus metus. Bandžiau dangstytis Mato evangelijos citata: „...palik mirusiems laidoti savo numirėlius“. Nepadėjo.

Po truputį pradedu suprasti, kad dominuojanti viešojoje erdvėje lietuviškų mirusiųjų pagerbimo tradicijų kritika tėra skubančios gyventi, į ateitį orientuotos viduriniosios klasės praktikuojama priemonė užtildyti sąžinės balsą. Nereikia prisiminti, kad mintyse palaidojote savo artimuosius dar nespėjusius numirti, o sulig antkapio pastatymu jau buvote spėję išparceliuoti paveldėtos nuosavybės likučius. Kuriems galams jums ta silikatinių plytų trobelė išmirštančiame bažnytkaimyje, tą mišką seniai buvo laikas plynai iškirsti, žmonių keistomis šukuosenomis tose nuotraukų albumuose vis tiek niekas nepažins. Svarbiausia tinkamai išrūšiuoti atliekas, nes mes juk atsakingi piliečiai.

Šitoje paniekos, neigimo ir bėgimo nuo praeities grandinėje liūdniausia yra, kad galiausiai Tėvynė tampa tik šalimi, kurioje gyvename, be jokių asmeninių sentimentų iš kartos į kartą puoselėtam kraštovaizdžiui.
Romas Sadauskas - Kvietkevičius


Liūdni neišmanūs prietaisai, drabužiai ne iš paskutinės „Akropolio“ kolekcijos, knygos, kurių jau visos bibliotekos atsikratė – visa tai buvo įsigėrę mirties ir nereikalingumo kvapo dar tada, kai jų šeimininkai buvo gyvi. Ne nusikaltėliai ir ne didvyriai, o tik paprasti žmonės, išgyvenę vėlyvojo sovietmečio absurdą ir pirmųjų laisvės metų sunkumus. Tokie nepažangūs, užstrigę laike viskuo, pradedant provincialiais valgymo įpročiais, baigiant eiliuotais kaimynų sveikinimais per radiją.
Kiekvienas susitikimas su jais jums buvo tikra kančia arba proga pasišaipyti feisbuke iš silkės pataluose, baltos mišrainės, tamsios liaudies kalbų apie eiles nemokamam dantų protezavimui ir barsuko taukų gydomąsias galias.

Išlaidoję juos tikėjotės pajusti laisvę nuo tos visos neteisingos praeities, nuo savo provincialių šaknų. Jie nesugrįždavo net sapnuose, net per Vėlines neprasirausdavo iš savo aklinai granito plokštėmis ar trinkelėmis užmūrytų, kad nereikėtų purenti grėbliuku žemės ir sodinti gėlių, kapų. Kol vieną dieną supratote, kad savo tūkstantmečio kartos vaikams esate tokia pati atgyvena, kaip pokariniai tėvai buvo jums, o smetoniški seneliai – jūsų tėvams.

Šitoje paniekos, neigimo ir bėgimo nuo praeities grandinėje liūdniausia yra, kad galiausiai Tėvynė tampa tik šalimi, kurioje gyvename, be jokių asmeninių sentimentų iš kartos į kartą puoselėtam kraštovaizdžiui. O tokią nieko nereiškiančią vietą ne taip gaila palikti kitiems, kurie čia atsikraustys ieškoti geresnio uždarbio, negu gauna gimtojoje šalyje.

Šią vasarą, ilgame pokalbyje su Dzūkijos nacionalinio parko ir Čepkelių valstybinio gamtinio rezervato direkcijos Biologinės įvairovės skyriaus vedėju dr. Mindaugu Lapele taip ir liko neužrašyta viena jo įžvalga apie Merkinę: „Tik keletą metų čia pabuvęs supratau, jog tai yra ypatinga, daugybės kartų prigyventa ir primelsta vieta“.

Mano mama, kol jai insultas dar nebuvo atėmęs galimybės lankyti kapus, vadindavo juos Dievo daržu. O aš vos galėdavau iškęsti jos veržimąsi į kapines, tarsi Vėlinės tęstųsi visus metus.
Romas Sadauskas - Kvietkevičius


Upių santakos, prekybos kelių susikirtimo vietos, piliakalniai ir pilkapiai, sugriautų bažnyčių akmenys ir užmiršti partizanų bunkeriai – ne taip svarbu, kiek tų ženklų dar pavyks atrasti. Nesusigėrė į žemę nei gegužinių pamaldų sveikamarijos, nei sušaudytų žydų kraujas. Prigyventos ir primelstos vietos šnabžda savo sakmes kiekvienam, kas čia nori sustoti, nutilti ir klausytis.

Tikiuosi, kad Visų šventųjų ir Vėlinių vakarais tą šnabždesį girdėsiu per nukritusių lapų šiurenimą po kojomis, jausiu drauge su drėgnos žemės ir chrizantemų kvapu, iš tolo matysiu tamsiame ežere atsispindinčių kapinių švieselių plevenime. Jei ne šiemet, tai tada, kai būsiu pasiruošęs išgirsti, kad tik užtektų gyvenimo.

www.DELFI.lt
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(249 žmonės įvertino)
4.4739

Top naujienos

Pastebėję bent vieną iš šių 3 simptomų, kuo greičiau kvieskite greitąją pagalbą: kiekviena minutė yra aukso vertės (6)

Lietuvoje per metus insultą patiria apie 10 tūkst. žmonių, o 3,5 tūkst. lietuvių insultas...

Kremlius apsimelavo net švenčiausią sau dieną: milijonams žiūrovų pasiūlė klastotę (340)

Gegužės 9-oji arba Rusijoje vadinamoji Pergalės diena dešimtmečius neatsiejama nuo karinio...

Po metų pertraukos sugrįžta legendinės, aukso amžių menančios kelionės, kuriose uždrausti džinsai

Pasaulinė pandemija metams sustabdė ir istorinį Rytų ekspresą. Aišku, metai pertraukos – tik...

Daktaras Rauba įvertino savo imuniteto būklę po antro skiepo: antikūnų tyrimo rezultatas – iškalbingas (191)

Vilniaus universiteto ligoninės Santaros klinikų Ausų, nosies, gerklės ligų centro...

Andrius Užkalnis | D+

Iššifruoti Rusiją. Vienintelis rusų filmas, kurį reikia pamatyti (4)

Žinoma, tai ne vienintelis rusų filmas, kurį reikia pamatyti. Čia taip tik pasakiau, kad jūs...

Joana Balčiuvienė | D+

Laidotuvių etiketas, arba kaip nedera elgtis šarvojimo metu: gėda buvo klausytis (2)

„Negaliu kalbėt, Danute, aš pagrabe... Pagrabe, sakau!“ – rikteli dėdulė šarvojimo metu...

Pasaulis gręžiasi į Kiniją vakcinų: kitos išeities nėra (12)

Pasaulis sparčiai tampa vis labiau priklausomas nuo Kinijos dėl vakcinų , kai Indijoje...

Fausta Marija Leščiauskaitė. Papai – aštuntasis pasaulio stebuklas ir aš juos turiu (55)

Jūs veikiausiai esate pratę, kai kokia selebritė , o gal net ne viena, bet kartu su seserimi, kad...

Pražilusios 40-metės patirtis: pateikė svarių argumentų, kodėl ji nedažo plaukų (2)

Kaip ir daugelis vyresnių nei 40 metų moterų, vis susimąstydavau, ar dažyti plaukus, ar visgi...

Nauja automobilių pardavimo tvarka apsunkino prekybininkų darbą: „Regitra“ tikina, kad laiko pasiruošti buvo per mažai (20)

Nuo gegužės įsigaliojusi nauja automobilių pardavimo tvarka, kuomet privalu iš „Regitros“...