Vieningai balsuojantis Seimas ir politikų pasisakymai, iš kurių net negali atskirti, kuriai frakcijai jie priklauso, iš tiesų turėjo kelti nerimą. Laisvoje šalyje tai gali nutikti tik egzistencinės grėsmės akivaizdoje ir labai trumpam laikui. O Lietuva nepatyrė tiesioginės Rusijos agresijos taip, kaip Ukraina. Esame ukrainiečių draugai ir sąjungininkai, remiame juos ginklais ir jų lūkesčių palaikymu tarptautinėse institucijose, bet karo veiksmuose nedalyvaujame, todėl politikų vienybė Lietuvoje ne tik nėra būtina, bet ir gali kelti abejonių mūsų demokratijos gyvybingumu.
Nedaug betrūko, kad visos pagrindinės šalies politinės jėgos būtų pasirašiusios nacionalinį susitarimą dėl užsienio politikos. Seimo užsienio reikalų komiteto pirmininkė Laima Andrikienė prieš mėnesį džiaugėsi, kad pavyko suderinti tokio susitarimo tekstą ir net opozicinė LVŽS buvo pasirengusi jį pasirašyti. Nuo visiško vienybės iliuzijos triumfo Lietuvą išgelbėjo Ramūnas Karbauskis, laiku atsitokėjęs ir paskelbęs nieko nepasirašysiąs, kol valdantieji neatsisakys tikslo įteisinti vienalyčių šeimų partnerystę.
Tris laisvės dešimtmečius vyraujantys vienybės lūkesčiai yra viena iš akivaizdžiausių mūsų visuomenės ydų. Užgimusi tarpukariu, kai švelni Antano Smetonos diktatūra nužudė parlamentinę demokratiją, ji ne tik nepadėjo atsispirti sovietinei okupacijai, bet pastūmėjo nemažą dalį kritiškai savo šalies valdžią vertinusių kairiųjų pažiūrų intelektualų kolaboruoti su okupantais.
Pusę amžiaus lietuviai girdėjo tik vieną tiesą iš „Tiesos“ ir visos sovietinės propagandos mašinos. O kai pakilo Sąjūdis, atrodė, kad amžinai galime likti susikabinę už rankų, tarsi Baltijos kelio bendražygiai. Svaiginanti 90-ųjų vienybės euforija atvedė į laisvę, bet stabdė natūralų ir būtiną jaunai demokratijai partijų formavimosi procesą. Gerai pamenu vyresniosios kartos provincijos sąjūdiečių nusivylimą, kaip čia dar vakar visi buvome vieningi, bet dabar vieni tapo konservatoriais, kiti – liberalais, o kažkas net socialdemokratais. Aistras vis pakurstydavo „Respublikos“ grupės leidiniai, kiekvieną nuomonių išsiskyrimą Atkuriamajame Seime vadindami politikų rietenomis.
Amžių sandūroje vadinamojo „paprasto žmogaus“ galvoje jau įsitvirtino įsivaizdavimas, esą politika yra purvinas reikalas, visi Seimo nariai – vagys, o prarastą tautos vienybę gali sugrąžinti tik korumpuotą elitą nušluosiantis tautos vadas Prezidento poste. Kai daugelio žmonių galvose apsigyvena panašaus turinio svajonė, visuomet atsiranda mesijas, kuris pažada ją išpildyti. Taip atsirado Rolandas Paksas: išrinktas, nukryžiuotas per apkaltą ir niekada daugiau neprisikėlęs iš politinės mirties.
Vienybės lūkesčiai Lietuvoje vos rusena ramiais laikais, bet gerokai sustiprėja, kai ūkio augimą pakeičia ekonominė krizė, užklumpa pandemija, migrantų antplūdis arba visai šalia prasideda karas. Būtent todėl dažniausiai opozicijos kartotas priekaištas Ingridos Šimonytės vyriausybei 2020-2021 m. buvo, esą tokios nemažai gyvybių išgelbėjusios pandemijos valdymo priemonės, kaip galimybių pasas, skaldė visuomenę. Nes skaldymas yra didžiausia nuodėmė prieš senuosius tautos vienybės dievus, stebinčius iš dausų kiekvieną Vyriausybės spaudos konferenciją.
Putino karo Ukrainoje pradžioje opozicija pritilo, kad tik niekas neprisimintų, kaip metų metus jie pašiepdavo abu Landsbergius ir visą dabartinę centro dešinės valdančiąją daugumą dėl nuolatinio Rusijos grėsmės naratyvo transliavimo. O kai pamatė, kad nei prekybos rusiškomis trąšomis, nei senų kalbų apie tariamą būtinybę draugiškai sugyventi su rytinais kaimynais, nei nesenos koalicijos su atvirai prokremliškais Lietuvos lenkų rinkimų akcijos-Krikščioniškų šeimų sąjungos veikėjais niekas jiems neprikaišioja, pamažu išdrąsėjo.
Politikų vienybės karo akivaizdoje lūkesčius opozicija meistriškai transformavo sau palankiu būdu: kiekvienas jiems nepatinkantis valdančiųjų sumanymas nuo šiol bus vadinamas vienybės skaldymu. Partnerystės įteisinimas, „žolės“ dekriminalizavimas, žaliasis kursas žemės ūkyje, mokyklų ir ligoninių tinklo optimizavimas – bet kuris Vyriausybės programos skirsnis tampa pasikėsinimu į vienybės iliuziją. O išvengti vienybės skaldymo Seimas galėtų tik visiškai paklusdamas opozicijos reikalavimams.
Tautos vienybės vizija atmeta akivaizdų faktą, kad Lietuvoje gyvena skirtingų pažiūrų, amžiaus, lyčių, lytinės orientacijos, išsilavinimo ir socialinės padėties piliečiai. Visi jie turi bendrą interesą, kad mūsų šalis būtų saugi ir ant galvų nekristų bombos. Tačiau beveik visais kitais klausimais nuomonės gali skirtis, nes septyniasdešimtmetis radikalių pažiūrų katalikas iš Žemaitijos bažnytkaimio norėtų didesnės pensijos ir nemokamo viešojo transporto, bet visiškai nesuinteresuotas, kad policijos su suktine kišenėje sulaikytas paauglys išvengtų baudžiamojo nuosprendžio, o vienalytės šeimos jaustųsi saugiai. Sostinės startuoliui visai nerūpi, kad Lazdijų ligoninėje išliktų chirurgijos skyrius, o Seirijų gimnazija netaptų pagrindine mokykla. Bet norėtųsi mažesnių mokesčių tvarumą skatinantiems verslams, kad planeta neperkaistų dar jam nespėjus sulaukti senatvės.
Rinkėjų pažiūrų įvairovė atsispindi rinkimų rezultatuose, todėl Seime turime ir Petrą Gražulį, ir Tomą Vytautą Raskevičių. Jie abu turi tautos mandatą, bet yra deleguoti rinkėjų įgyvendinti visiškai nesuderinamus troškimus. Vienybė nebus pasiekta, jei kažkuris iš jų bus užtildytas ir apribota jo galimybė įgyvendinti savo programines nuostatas. Tai būtų tik vienybės iliuzija, pasiekta paaukojant pačią demokratijos esmę.
Todėl kiekvienas opozicijos išėjimas iš Seimo posėdžių salės, nepasitikėjimo ministru ar visa Vyriausybe pareiškimas, skundai Konstituciniam teismui ir net savųjų rinkėjų kvietimas protestuoti turėtų džiuginti kiekvieną Lietuvą mylintį žmogų. Mūsų laisvė yra gyva, o parlamentinė demokratija veikia net tada, kai pasaulį drebina krizės, karai bei pandemijos. Todėl kitą sekmadienį suklupęs Veisiejų bažnyčioje maldos žodžius „apsaugok mus, Viešpatie, nuo karo, bado ir maro“ mintyse papildysiu prašymu apsaugoti ir nuo tautos vienybės.
