Svajojote apie baltas Kalėdas, tarsi iš 90-ųjų romantinės komedijos? Tai šekit pusmetrį sniego prie savo kiemo vartų. Ir dar kalėdinį priedą – būrį politikų, zyziančių socialiniuose tinkluose dėl to, kad to sniego jūsų miesto ar rajono meras iš pat ryto nenukasė.
Norėjote stabdyti klimato kaitą, kad neištirptų arkties ledynai? Šekit smetonišką žiemą nuo lapkričio vidurio. Juk eglutes jau pasipuošėte, jų įžiebimo šventės praėjo, tai ko verkšlenti, kad pamėlynuoja sprindis nuogų kojų tarp rudeninių batų ir nutrumpintų kelnių klešnių, o paspirtukas klimpsta pusnyje? Sveiki atvykę į realų pasaulį, vakar gimę ir nežinoję, kad po vasaros ir rudens būtinai ateina žiema.
Keikiausi slaviškais žodžiais ir aš, kai prie įprastinių sniego kasimo pramogų ir rajono eglės įžiebimo šventėje pasigauto gripo gavau progą patirti, ką reiškia elektros tiekimo sutrikimai.
Šviesa jaukiai pamirgėjo ir užgeso, o drauge su ja išsijungė ne tik futbolą rodęs televizorius, bet ir vandens tiekimas iš šulinio, šildymo katilo cirkuliacinis siurblys, viryklė, skalbyklė, indaplovė bei namų internetas. Civilizacijos kaip nebūta, tik tolumoje plentu lėtai judančios automobilių žibintų šviesos retkarčiais primindavo, kad neapakau.
Kitą rytą, žinoma, elektrikai savo nutraukytus laidus jau buvo sutaisę. Todėl noriu jiems padėkoti už trumpą galimybę patirti, kaip dabar jaučiasi milijonai Ukrainos žmonių, kasdien patiriančių Rusijos raketų atakų į energetinės infrastruktūros objektus pasekmes.
Sočiam užjausti alkaną nėra lengva, tai toks trumpas energetinis pasninkas man pasitaikė labai tinkamu laiku. Bus lengviau suskaičiuoti, kokią dalį Kalėdų dovanoms dar nespėtų išleisti eurų galėčiau paaukoti šąlantiems ukrainiečiams, ir jus visus pakviesti taip pasielgti.
Per tą prakeiktą gripą likau neišvažiavęs apsipirkti į Lenkiją, bet užtat turėjau laiko pagalvoti apie mūsų galimybes stabdyti kainų augimą čia, Lietuvoje. Liberaliausi ekonomistai sako, kad maistas ir visos paslaugos nustos brangti tuomet, kai sumažės vartojimas. O kol lietuviai prekybos centruose prisikrauna pilnus vežimėlius ir reikalauja iš valdžios bei darbdavių didinti jų pajamas, kainos dar turi, kur pūstis.
Paklausos ir pasiūlos santykio įtakos kainoms nepajėgi suprasti lietuvių liaudis turi savo rankose infliacijos mažinimo stebuklų lazdelę, tačiau nemoka ja pasinaudoti. Norite, kad atpigtų duona, dešra ir marinuoti agurkėliai – nepirkite maisto produktų mėnesį ar du.
Net man tokiam kainų mažinimo planui neužtenka kantrybės ir po pusdienio jau braižausi į šaldytuvo dureles, kaip mėnesį nešertas kacinas.
O jeigu šaldytuve jau tuščia, tai stengiuosi išsprukti iš namų – į Veisiejų turgų, artimiausią parduotuvę ar net dienos pietus Druskininkų „Širdelėje“ užsisakyti. Apie mėnesį kovos prieš infliaciją neverta nė kalbėti. Neabejoju, kad po savaitės nevalgymo jau pavydžiai žvalgyčiausi į sausą šuns ėdalą, o galiausiai visai tingėčiau keltis iš lovos. Esu visiškas ekonomikos beraštis – su tokiais kainų nepareguliuosi.
Užtat dabar supratau, kodėl tokiu metų laiku katalikiškuose kraštuose būdavo pasninkaujama. Juk adventas – tai tas pats būdas sutramdyti augančias kainas, mažinant vartojimą, tik apvilktas religiniu apdaru, kad ekonomikos nestudijavusiai liaudžiai lengviau būtų jį suprasti.
Ne ką daugiau suprantu apie politiką, o ypač – jos metastazes savivaldybėse.
„Ko lietuviai nori mero poste? Du trečdaliai merų yra perrenkami, todėl nori to paties. Jeigu apie savybes – ūkiško, nepolitikuojančio mero. Iš esmės savivaldos Brazausko“, – teigia politikos mokslų daktaras Mažvydas Jastramskis.
Papildyčiau, kad „ūkiškos ir nepolitikuojančios“ ta pati rinkėjų dalis nori ne tik savivaldybės, bet ir nacionalinės valdžios. Iš esmės jie nori politikos be politikos.
Tai yra tokios visuomenės sutarties su valdžia, kokią Vladimiras Putinas pasiūlė rusams 2000 ir sulaužė 2022 m.: nereikės domėtis politika, bet už tai valdžia netrukdys jums mėgautis gerėjančiu pragyvenimo lygiu ir efektyvaus administravimo iliuzija, sukurta viešųjų ryšių priemonėmis.
O kur visos svajonės apie laisvę, demokratiją, pilietinę visuomenę ir mūsų pačių teisę lemti savo ateitį?
Nė vienoje mažų savivaldos putinkukų užvaldytoje Lietuvos savivaldybėje pilietinei visuomenei dar nepavyko atkurti veikiančios demokratijos ir laisvų rinkimų būdu pakeisti vietinės valdžios. Meras gali būti teisiamas už korupciją, kaip Druskininkų, arba dar tik išgarsėjęs savo abejotinais veiksmais, kaip Kauno, bet nuversti jį gali tik teismo nuosprendis, o ne rinkėjai. Rinkėjams viskas gerai: tegul sau vagia, kad tik sniegas būtų nuvalytas.
Kiek laiko valstybė, sudaryta iš savivaldybių, kuriose daugpartinė demokratija sunyko be didesnio visuomenės pasipriešinimo, gali išlikti demokratiška nacionaliniu lygiu? Iki tos dienos, kai daugumai rinkėjų ims atrodyti, kad šalies valdžia jau yra pakankamai gera, galima nustoti ją keikti ir trokšti pakeisti kažkuo kitu.
Ir nueis užsiimti savo kasdieniais reikalais, palikdami gerąjį premjerą ar prezidentą tvarkytis savo nuožiūra, tarsi Visvaldą Matijošaitį Kaune, Živilę Pinskuvienę Širvintose arba Ričardą Malinauską – Druskininkuose.
Bloga ir nepopuliari Vyriausybė, keikiama piliečių ir kritikuojama žiniasklaidos, yra geriausia Dievo dovana Lietuvai, nes ji yra tvirčiausias mūsų demokratijos garantas. O vos tik jos reitingai pastebimai pagerėtų, reikėtų susirūpinti demokratijos likimu.
