aA
Jei nebūtų jaunųjų Landsbergių verslo istorijos, tektų ją išgalvoti, kad pagaliau būtų atkreiptas visuomenės ir politikų dėmesys į grietinėlės graibstytojų visuomenės sąskaita problemą.
Romas Lazutka
© DELFI / Šarūnas Mažeika

Šioje istorijoje įdomiausia ir svarbiausia ne vaikų ugdymo verslo moralė, bet ekonomika. Biznis yra biznis ir pelnas yra jo galutinis motyvas.

Austėjos Landsbergienės kaip edukacijos profesionalės viešas aktyvumas yra marketingo dalis. Nenuostabu, kad ir pastaruosiuose gausiuose interviu klausiant apie verslo vertę, kalba sukama link ugdymo vertybių. Tik naivuoliai galėtų tikėtis, kad skalbimo miltelius bus kviečiama pirkti dėl jų gamintojų pelno, o ne dėl skalbinių gaivumo. Nesant gaivumo nebus pirkimų ir pelno. Tačiau nesant pelno, niekam nerūpės ar gaivios jūsų paklodės.

Istorija reikšminga švietimo sistemos, jos vietos ir vaidmens visuomenės raidai ir gerovei požiūriu. O čia – pirmoje vietoje daugumos piliečių ir ypač pačių darželinukų bei moksleivių tėvų supratimas apie švietimo sistemą.

Sprendžiant iš viešų pasisakymų, dauguma jų tvirtai įsitikinę, kad sumokėtų valstybei mokesčių dalį gali pasiimti ir mokinio krepšelio forma nunešti „paskui vaiką“ į privačią mokyklą. O kadangi iš valstybinio mokinio krepšelio net talentingiausia edukologė pelno neišspaustų, klientai supratingai moka dar gerokai daugiau ir iš savos kišenės.

Iš pirmo žvilgsnio viskas atrodo ir racionalu, ir sąžininga. Mąstoma taip. Kadangi naudojuosi ne valstybine, bet privačia ugdymo įstaiga, tai ir privalomų mokesčių dalį atiduodu tam, kas suteikia paslaugą. O kadangi noriu geresnės (brangesnės) paslaugos ir yra kas pasiruošęs ją suteikti, papildomas privatus mokėjimas mokyklos savininkui-verslininkui atrodo elementariai protingas ir moralus sprendimas.

Tai laisvas dviejų partnerių susitarimas, tipiškas bet kurioje rinkoje. O jeigu kam ir nepatinka, tai neva tik pavyduoliams, kurie dažnai dar yra ir tinginiai, nes nepasistengia uždirbti tiek, kad galėtų savo vaikų labui daryti taip pat.

Jeigu pripažįstama teisė pasiimti sumokėtų mokesčių dalį todėl, kad nesinaudoji valstybine mokykla, kodėl neišplėtus to „protingo ir moralaus“ principo į kitų paslaugų sritis. Juk mokesčių pinigais subsidijuojamas viešasis transportas. Juo nesinaudojantys galėtų pareikalauti pasiimti savo ‚keleivio krepšelį“ ir nusinešti jį į taksi, automobilio remonto įmonę ar net degalinę.
Romas Lazutka

Stebina toks giliai visuomenėje įsišaknijęs vištakumas. Pirma, šalies švietimo sistema nėra tik šeimos ir mokyklos-verslo įmonės santykiai, nes ir mokesčiai valstybei nėra paprasta kaina už valstybinės mokyklos suteiktą paslaugą tavo vaikui.

Jeigu būtų taip, mokyklinio amžiaus vaikų neturintiems piliečiams mokinio krepšelio dydžio mokesčius teisinga būtų sumažinti arba leisti „nusinešti“ susimokėti už kitas paslaugas, tarkim, kirpyklos, odontologijos. Juk jie irgi nesinaudoja valstybinėmis mokyklomis.

Dar daugiau, jeigu pripažįstama teisė pasiimti sumokėtų mokesčių dalį todėl, kad nesinaudoji valstybine mokykla, kodėl neišplėtus to „protingo ir moralaus“ principo į kitų paslaugų sritis.

Juk mokesčių pinigais subsidijuojamas viešasis transportas. Juo nesinaudojantys galėtų pareikalauti pasiimti savo ‚keleivio krepšelį“ ir nusinešti jį į taksi, automobilio remonto įmonę ar net degalinę.

O signalizacijomis, video kameromis ir kitomis saugos priemonėmis apsirūpinęs pilietis? Kodėl jam neatidavus „policijos paslaugos krepšelio“, jis juk pastarosios paslaugomis nesinaudoja? Jau šaukiate – nesąmonės. Taip, bet lygiai tokios pat, kaip ir valstybinio mokinio krepšelio nešimas į Landsbergių mokyklą.

Ar iš to seka, kad privatūs darželiai ar mokyklos – blogis?

Ar tai reiškia, kad valstybei nedera partnerystė su privačiu sektoriumi? Anaiptol. Tik visa tai turi būti iš tikrųjų racionalu ir teisinga, o ne tik taip atrodyti. Privačios mokyklos gali būti šalia valstybinės mokyklų sistemos, gerbiant verslo ir klientų teisę.

Tačiau nedera verslo subsidijuoti mokesčių mokėtojų pinigais. ES subsidijos verslui griežtai draudžiamos ir tik stebėtis tenka, kodėl tai neįdomu Konkurencijos tarnybai.

Net jeigu pilietis ir nesinaudoja valstybine mokykla, jis vartoja jos paslaugų rezultatus gyvendamas civilizuotoje visuomenėje, kuri tokia yra dėka visų šalies vaikų tinkamo išsilavinimo.
Romas Lazutka

Konstituciniam teismui irgi būtų įdomu, deja, neatsiranda kas į jį kreiptųsi.

O uždraudus studentų krepšelius, Konstitucinį teismą politikai begėdiškai apsuko pervadinę stipendijomis. Mokesčių mokėtojų pinigais nedera subsidijuoti ir privačių mokyklų klientų, nes jie dažnai labiau pasiturintys nei kiti mokesčių mokėtojai, kurių sąskaita subsidijuojama.

Net jeigu pilietis ir nesinaudoja valstybine mokykla, jis vartoja jos paslaugų rezultatus gyvendamas civilizuotoje visuomenėje, kuri tokia yra dėka visų šalies vaikų tinkamo išsilavinimo. Todėl jam derėtų kaip ir visiems susimokėti visus mokesčius ir už likusius garbingai pirkti paslaugą savam vaikui.

O koks galėtų ir turėtų būti valstybės ir privačių mokyklų/darželių santykis?

Tereikia pasidairyti po pasaulį. Nors jis margas, bet gana tipiška, kad ne klientui duodamas valstybės pinigų krepšelis, bet pati valstybė (savivaldybė) perka paslaugas iš privataus teikėjo ir labai aiškiai apibrėžia tų paslaugų teikimo sąlygas. Tuomet teikėjas nebeturi teisės imti papildomų pinigų iš klientų, jis net neturi teisės tų klientų pasirinkti.

Pvz., kaip būtų Vilniuje, jei jam vadovautų ne išeivis iš laisvų nesąmonių instituto? Savivaldybės lėšomis būtų nupirkta, tarkim, 100 vietų „Vaikystės sode“, apmokant visą kainą ir reikalaujant, kad į tą sodą būtų priimtas bet kuris vaikas iš aplinkinių gatvių.

Tuomet šeimoms net nebūtų skirtumo ar tas darželis privatus, ar valstybinis. O visuomenei svarbu, kad nebūtų kuriama vaikų segregacija.

Tai nėra nežinoma Lietuvoje, valstybė ir savivaldybės perka įvairiausias paslaugas iš privataus sektoriaus.

Ir jei jau nuperka gatvių, viešų erdvių tvarkymo, tai tie paslaugos pardavėjai, skirtingai edukologijos genijams, neberenka papildomų pinigų iš praeivių.

O taip pat ir jokiam vilniečiui nešauna į galvą mintis reikalauti, kad savivaldybė jam atiduotų „miestiečio krepšelį“ nusinešti ten, kur nori, nes jis, pvz., nesilanko Bernardinų sode ar Vingio parke, kodėl gi už tuos pinigus nesusitvarkius privataus kiemo?

Jeigu ir yra ugdymo paslaugų ypatybė, tai tikrai ne pelno siekiančio verslo naudai.

Laikoma, kad ugdymo rezultatus patiems klientams sunku įvertinti, todėl kliento laisvas pasirinkimas didele dalimi iliuzinis, jis nekuria tikros konkurencijos kaip efektyvumo sąlygos ir todėl pelno siekiančio verslo modelis čia mažiausiai tinka. Jam visada bus pagunda ir net spaudimas rinkoje kelti kainas ir mažinti sąnaudas paslaugos turinio sąskaita.

Piliečiai mokesčius valstybei moka ne už savo vaiko mokymą, ne už savo turto apsaugą, ne už savo bedarbio pašalpą (didžiajai daliai visuomenės jos neprireiks), bet už tai, kad sklandžiai veiktų atitinkamos valstybės užtikrinamos, paslaugų sistemos, kurių dėka gyventume civilizuotoje aplinkoje.
Romas Lazutka

Tą puikiai ir iliustruoja A. Landsbergienės verslas: paslauga brangi, taupoma atlyginimų, nuo kurių labiausiai priklauso paslaugos turinys, sąskaita, užsitikrinamas didelis pelnas.

O vietoje objektyvaus paslaugos turinio įvertinimo daug, daug dėmesio įvaizdžiui. Todėl demokratinėse šalyse tipiška, kad savivaldybės tokio pobūdžio (švietimo, sveikatos, socialinės globos) paslaugas perka ne iš verslo, o iš pelno nesiekiančių organizacijų, kurios mūsuose tapatinamos su nevyriausybinėmis. Jose, kai nėra pelno motyvo, yra erdvė rimtai kalbėti ir apie vertybes.

Visa tai, kas pasakyta aukščiau, nėra jokia naujiena, jau trys dešimtmečiai kai nebėra geležinės uždangos, informacija prieinama kiekvienam ne tik Karalienės Mortos moksleiviui ir jų tėvams. Juolab politikams, politikos lyderiams.

Tačiau visos šalies (viešojo sektoriaus) krepšelizacija yra toks gundantis grietinėlės graibstymas.

Susirinkti labiausiai šeimose prižiūrėtus vaikus mokyklose, jaunus sveikus klientus – poliklinikose, „Sodroje“ jau apdraustus darbuotojus – pensijų fonduose.

Imti pinigus už paslaugą iš klientų, o jų lojalumą pirkti iš valstybės išreikalautais ‚krepšeliais“. Apeliuoti į šventą pasirinkimo teisę tų, kurie negali žinoti ką renkasi ir griauti valstybės bei visuomenės sklandų funkcionavimą užtikrinančias sistemas.

Piliečiai mokesčius valstybei moka ne už savo vaiko mokymą, ne už savo turto apsaugą, ne už savo bedarbio pašalpą (didžiajai daliai visuomenės jos neprireiks), bet už tai, kad sklandžiai veiktų atitinkamos valstybės užtikrinamos, paslaugų sistemos, kurių dėka gyventume civilizuotoje aplinkoje.

Aplinkoje, kurioje vaiko galimybės mokytis geroje mokykloje nepriklausytų nuo tėvų pajėgumo uždirbti pelnus mokyklai, nes vaikas nepasirenka, kokioje šeimoje gimti. Būdami piliečiai ir patriotai, turime siekti, kad mokyklos kompensuotų tiems vaikams likimo skriaudas.

O ką turime?

Lietuvoje geriausios mokyklos atsirenka geriausius, gabiausius, tėvų prižiūrėtus ir pinigais apkamšytus vaikus, o skurdi valstybė tai dar ir prifinansuoja papildomai.

Ir viskas gerai? Tai elito ir elitinių mokyklų suokalbis prieš valstybę ir akivaizdžiausias visuomenės degradavimo požymis. Kad ir kaip stengiamasi tai parduoti už gėrį.

Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Top naujienos

Finaliniai TS-LKD kandidatų debatai. Šimonytė ir Ušackas deklaravo, dėl ko niekada nesutartų su valdančiaisiais (238)

Pirmadienį Kaune vyko finaliniai Tėvynės sąjungos - Lietuvos krikščionių demokratų ( TS-LKD )...

Seime svarstomas naujas mokestis: nori apmokestinti spausdintuvus (345)

Seime liko paskutiniai žingsniai dėl naujo mokesčio priėmimo, kuris, veikiausia, išaugintų...

Imperijos griūtis: Ukrainos bažnyčia skaldo Putino kuriamą slavų pasaulį (63)

Ką reiškia Ukrainos stačiatikių bažnyčios galimas susivienijimas ir atsiskyrimas nuo Maskvos? Ar...

Neįtikėtini pokyčiai: pusės savo svorio atsikratė pakeitusi vieną įprotį (4)

„Atsimenu atvejį, kai su vaikais atvykome į atrakcionų parką ir jie norėjo, kad kartu...

Atimtų vaikų mama: neįsivaizduoju, kaip reikės atitaisyti vaikams padarytą žalą (897)

„Aš jau kalbu ramiai – visos ašaros praverktos“, - sako kaunietė Eglė. Rugsėjo pabaigoje...

Europos žaizda, kurioje šlovinamas komunizmas: viskas atrodo taip, kaip pas mus buvo „prie ruso“ (377)

Pirmojoje pasakojimo dalyje rašiau apie Moldovos teritorijoje esančią Padniestrę – regioną,...

Pavasarį gimsiantis Meghan Markle mažylis sumaišys kortas eilėje į sostą, bet princu ar princese netaps (1)

Prieš penkis mėnesius Meghan Markle, Sasekso kunigaikštienė, Vindzoro pilyje ištekėjo už princo...

10 žaidimų, kurie sukels emocijų audrą

Šie projektai privers jus nuoširdžiai nerimauti dėl personažų likimo ir kels norą eiti iki pat...

„Renault“ prieš „Volkswagen“: kas gamina geresnius sportiškus hečbekus? (31)

„Pilkas dyzelis“ – skambi frazė, apibūdinanti daugelio vairuojamus automobilius. Tai paprasta,...

Kaip prižiūrėti odą, kad nesusiraukšlėtumėte anksčiau laiko

Pasaulinės tendencijos rodo, jog šiuolaikiniai vyrai vis labiau rūpinasi savo išvaizda. Tam...