Romas Lazutka. Gerovės valstybės šnekoriai ar priešai

Gerovės valstybės rinkiminiai pažadai suteikė Gitanui Nausėdai Daukanto aikštės rūmų šlovę. Tačiau to rinkiminio arkliuko kamanos – seniai minimi gyvulių ūkio mokesčių pakoregavimai vardan mažesnio pensininkų skurdo – sujudino turtingųjų apologetų stovyklą.

Štai, bankų ekonomistai, N. Mačiulis gerovės valstybę netruko perkrišktyti į - liūdesio, Ž.Mauricas – į blogovės, Verslo organizacijos atstovas M. Dubnikovas įprastai gąsdina kapitalų bėgimu, „Vikondos“ J. Blažytė kartoja – „svieto lygintojai, svieto lygintojai“, I. Genytė-Pikčienė gerovės vizijoj pasigenda pasitikėjimo, o ministras V. Šapoka moralizuoja apie mokesčius (jo pareigos labiausiai deramos tik moralizuoti šia tema!).

Pasirodė kas yra kas. Ne ta prasme, jog apsišvietė galingųjų patarnautojai. Nebuvo paslaptis. Atsiskleidė ir ekspertizės lygis. Pasirodo, kad tų dviejų žodžių – gerovė ir valstybė – sujungti dorai nepavyksta.

Pripažindami, kad daug pensininkų skursta, čia pat aimanuoja ir dėl jaunų šeimų, ir smulkių verslininkų, ir net investuotojų.

Tačiau gerovės valstybė, nėra tik buitinė tų dviejų žodžių interpretacija – neva tai kraštas ar visuomenė, kurioje gera gyventi visiems, nes visi vieni kitus myli ir mokesčių nėra.

Gerovės valstybė yra tam tikra valstybės sąranga. Ne, ne krašto, ne šalies, bet VALSTYBĖS. Gerovės užtikrinimas piliečiams yra valstybės funkcija, t.y. piliečių įpareigojimas valdžios įstaigoms organizuoti paslaugų ir išmokų teikimą bei jų finansavimą gyventojams jų pačių sumokėtų mokesčių sąskaita.

Neįmanoma, kad moderni visuomenė sėkmingai funkcionuotų, valstybei neatliekant tos funkcijos, o piliečiams pasikliaujant vien tik savo individualiomis pastangomis. Žinoma, kad piliečiai siekia gerovės be valstybės pagalbos.

Jie dirba, verslauja, uždirba ir perka rinkose tai, ko reikia gerovei.

Tačiau industrializacija ir modernizacija sukūrė sąlygas, kai tam tikruose gyvenimo kelio etapuose žmonės neturi galių užsidirbti: vaikystė, studijos, liga, gimdymas, nedarbas, senatvė ar neįgalumas. O šeimos nariai visapusiškai aukotis nei nori, nei pajėgia. Kita vertus, net ir užsidirbus vidutines ar kiek didesnes pajamas, rinkos tam tikrų paslaugų efektyviai teikti nepajėgios. Sveikatos ir pensijų draudimas, švietimas ir motinystės apsauga rinkose jei ir gali būti nupirktos, tai tik švaistūniškai permokant.

Štai kodėl civilizuotame pasaulyje jau sunkiais pokario metais apsaugos nuo prarastų pajamų ir socialinių paslaugų teikimo funkcijos suteiktos valstybei. Nebuvo tuomet vakarų Europa turtingesnė už dabartinę Lietuvą.

Nebuvo tuomet ir perteklinių valstybių biudžetų, kad nebūtų kur dėti mokesčių mokėtojų pinigų (Britanijos skola siekė 200 proc. BVP). Tačiau, kadangi be veiksmingo tų funkcijų atlikimo, pasikliaujant tik tuo ką asmeniškai perkame rinkose, neįsivaizduojama modernios visuomenės piliečių gerovė, tas paslaugas atliekanti ar bent finansuojanti valstybė ir pavadinta Gerovės valstybe.

Prezidento patarėjas S. Krėpšta pristatydamas pirmąsias nedrąsias gerovės valstybės iniciatyvas nepasakė nieko naujo, tik priminė seniai vardijamas gyvulių ūkio lygiausias kiaules. Telieka pridurti joms, jūsų vaikai mokomi ir jūs gydomi, jūsų tėvų pensijos apmokamos didele dalimi kitų piliečių sąskaita. Kitų piliečių sąskaita jūsų tėvynėje palaikoma socialinė taika ir ramybė. Tai būkit malonūs susimokėti, pagaliau, už tą gėrį.

Žinoma, stambiausiems verslininkams ir prieinama, ir patogiau visas paslaugas pirkti, kad ir permokant rinkose, bet išvengti mokesčių gerovės valstybės finansavimui. Nestebina jų investicijos į „ekspertinį“ sluoksnį, todėl ir puolimo bei šnekų „ne į temą“ paskelbus gerovės valstybės viziją buvo ir bus. Matysime, ar prezidento ir kitų politikos lyderių laikysena tvirta, ar susiklausymas pakankamas sustiprinti gerovės valstybę, o tuo pačiu ir valstybę be jokiu epitetų.