Norintieji išmoką gauti privalo kreiptis į Užimtumo tarnybą, kuri patikrina, ar pretendentas nėra užregistruotas „Sodros“ duomenų bazėje kaip dirbantis. Jeigu – ne, ji mokama. Svarbu, kad Užimtumo tarnyba tokius klientus registruoja kaip bedarbius. Rugpjūčio pabaigoje jų skaičius pasiekė 236 tūkst., o tai sudaro 13,7 proc. visų darbingo amžiaus gyventojų. Šį rodiklį vadina registruoto nedarbo lygiu.
Taip skaičiuotas nedarbas pandemijos pradžioje buvo tik 9,3 proc. Jo šoktelėjimas iki 13,7 proc. atkreipė žiniasklaidos, o jos dėka ir visuomenės dėmesį. Verslo organizacijų atstovai ir jų ekonomistai netruko rasti priežastį – pandemijos metu įvesta darbo paieškos išmoka. Verslininkai piktinasi, kad negali savo siūlomomis algomis konkuruoti su tokia dosnia valstybe. Teigia – kam žmogui dirbti, jeigu valdžia 200 eurų moka už nedarbą.
O įtakingiausiu ekonomistu pripažintas N. Mačiulis net pasiūlė apversti tą išmoką – mokėti už tai, kad įsidarbinama. Siūlymas populiarus, nes atitinka smagų principą – už ką mokėsi, tą ir turėsi. Neva dabar valdžia moka už nedirbimą, todėl ir turi nedarbo augimą.
Deja, šiuo, kaip ir neretais kitais atvejais, sprendimo paprastumas tereiškia prastumą. Sunku teikti gerą pasiūlymą kai prastas paties nedarbo reiškinio supratimas. Tai buitinis požiūris – nedirba, vadinasi nenori dirbti ir todėl laikytinas bedarbiu.
Tačiau tiesa yra kita. Pasaulyje dominuoja Tarptautinės darbo organizacijos bedarbio samprata. Pagal ją, ne bet kuris nedirbantis darbingas žmogus yra bedarbis. Ir jokiu būdu tokiu nevadinamas nenorintis dirbti.
Vertinami trys dalykai. Pirma, žinoma, žmogus turi būti nedirbantis. Antra sąlyga – per pastarąsias keturias savaites jis turi būti aktyviai ieškojęs darbo. Ir net ne tik paskaitinėjęs skelbimus, bet skambinęs darbdaviams, pildęs įdarbinimo anketas, kreipęsis į bet ką, kas gali padėti darbą rasti. Todėl populiarus posakis „nemotyvuotas bedarbis“ yra nonsensas. Trečia sąlyga, kuri keliama skirstant žmones į bedarbius – pasirengimas dirbti. Bedarbis yra tik tas, kuris per porą savaičių yra pasirengęs priimti darbo pasiūlymą.
Tik asmuo, atitinkantis visus tris išvardintus kriterijus, – nedirba, aktyviai ieško, gali pradėti dirbti – pripažįstamas bedarbiu. Tokia bedarbio samprata vadovaujasi ne tik tarptautinės organizacijos, bet ir mūsų Statistikos departamentas.
Jis paskelbė, kad antrojo ketvirčio pabaigoje bedarbių buvo 126 tūkst., o ne 210 tūkst. – skaičius, kurį tuo metu skelbė Užimtumo tarnyba ir kuriuo piktinasi nežinantys, kas yra nedarbas.
Teisinga būtų teigti, kad 236 tūkst. yra Užimtumo tarnybos klientai. Tarp jų yra ir bedarbiai, bet yra ir dirbantys, bet nelegaliai, todėl „Sodros“ duomenų bazėje nematomi. Jie netenkina pirmojo bedarbio apibrėžimo kriterijaus.
Tarp jų yra ir ekonomiškai neaktyvūs žmonės. Jie nedirba, bet ir aktyviai neieško darbo. Vien tik registracija Užimtumo tarnyboje, kad valstybė apmokėtų sveikatos draudimą ar išmokėtų 200 eurų, nėra aktyvi darbo paieška. Todėl jie netenkina antro bedarbio apibrėžimo kriterijaus.
Trečia Užimtumo tarnybos klientų grupė yra nedirbantys ir aktyviai ieškantys, bet negalintys priimti darbo pasiūlymo, t. y. neatitinkantys trečio kriterijaus. Tarkime, studentai. Pagal studijų reglamentą, mokymuisi privalu skirti bent 36 val. per savaitę.
Kaip jaunuoliai per tą pačią savaitę dar sugeba ir dirbti 40 val. privalomų laboratorinių ar seminarų metu? Tokios ir studijos, ir nėra ko toli ieškoti jų nekokybės priežasčių. Nonsensas yra darbo paieškos išmoką mokėti studentams ir juos laikyti bedarbiais. Deja, Lietuvoje tai įstatymas.
Taigi, bedarbių Lietuvoje pandemijos metu padaugėjo tik 20 tūkst. (nuo 106 pirmąjį ketvirtį iki 126 tūkst. – antrojo pabaigoje). Tuos skaičius rodo pagal tarptautiniu mastu pripažintą metodiką atlikti darbo rinkos tyrimai. Užimtumo tarnybos registruotų klientų skaičius išaugo 76 tūkst. (nuo 160 tūkst. kovo viduryje iki 236 tūkst. rugpjūčio pabaigoje). Pastarasis skaičius gali būti siejamas su naujos išmokos mokėjimo efektu.
Tačiau tai ne nedarbo augimas. Jeigu valdžia būtų nurodžiusi žmonėms paraiškas dėl 200 eurų rašyti „Sodrai“, tie žmonės į Užimtumo tarnybą net nebūtų užsukę ir niekam net neateitų į galvą juos vadinti bedarbiais.
Kai nežinomas nedarbo reiškinys, negalime tikėtis, kad ko nors verti bus ir receptai ją mažinti. Akliems neregius įtikinus, kad plačiai paplitęs nedarbas yra tiesiog dėl nenoro dirbti, pasiūlymai ir sukasi apie ekonomiškai neaktyvių žmonių, pavadintų bedarbiais, motyvacijos didinimą.
Vieni pasisako už rimbą, t. y. nedirbantiems nemokėti išmokų, kad badas juos motyvuotų, kiti – už meduolį, minėtas N. Mačiulio pasiūlymas mokėti valstybės išmoka už įsidarbinimą.
Tačiau, yra taikli R. Kuodžio metafora – kai užkasti 9 kaulai ir paleista 10 šunų, kaip kiekvienas gali išsikasti po vieną? Minėtas darbo rinkos tyrimas II ketvirčio pabaigoje rodė tik 17 tūkst. laisvų darbo vietų ir 126 tūkst. bedarbių. Kaip jie bebūtų motyvuojami – meduoliais ar badu – vis tiek 109 tūkstančiams darbo vietų nėra.
Suprantama, kad atskiram darbdaviui iš savo varpinės matoma tik jo siūloma darbo vieta ir nematomas nė vienas norintis ją užimti. Tačiau, buvo laikas kai kiekvienam ir žemė matėsi plokščia. Socialinėje politikoje tokiu siauru akipločiu vadovautis negalima.
Ir vis tik, ar tai reiškia, kad ta 200 eurų išmoka pagrįsta? Darbo ieškančiojo išmoką, remdamiesi kitų valstybių pavyzdžiu, valdžiai pasiūlė keli VU dėstytojai kartu su nevyriausybininkais. Ji pasiūlyta komplekse su jau seniai esamos socialinio draudimo nedarbo išmokos pakoregavimu pandemijos metu. Ši išmoka mokama tik tiems, kas turi gana ilgą draudimo stažą ir mokama tik iki 9 mėnesių.
Kadangi darbo vietų pasiūla traukiantis ekonomikai mažėja, socialinio draudimo nedarbo išmokos mokėjimo trukmę siūlyta pratęsti pandemijos laikotarpiui. Verta sušvelninti ir reikalavimus teisei į ją, nes neseniai pradėję dirbti žmonės, užklupus krizei nespėja įgyti reikalaujamo draudimo stažo, neįgyja ir teisės į išmoką. Lietuvoje nuo trečdalio iki pusės tikrų bedarbių tos išmokos negauna net gerais laikais, nes reikalavimai pernelyg griežti. Daugelis šalių taiko tokį socialinio draudimo nedarbo išmokos sąlygų liberalizavimą krizių metu.
Jeigu nedarbo socialinio draudimo aprėptis būtų buvusi išplėsta, į naująja 200 eurų išmoką pretenduotų neaplyginami mažiau žmonių. Juos Užimtumo tarnyba kartu su savivaldybių socialinės paramos tarnybomis turėtų akylai prižiūrėti ir teikti jiems pagalbą, kad tie žmonės aktyviai ieškotų darbo.
Tai būtų ne neteisingai bedarbiais pavadintų, bet ekonomiškai neaktyvių žmonių darbo paieškos išmoka. Pirmas laiptelis tiems žmonėms imtis aktyvios darbo paieškos, t. y. pereiti iš ekonomiškai neaktyvaus į tikro bedarbio statusą, o po to jau tikėtis įsidarbinti. Ir išmokos, ir motyvacijos tikrasis adresatas turėtų būti ne bedarbiai, bet neaktyvūs darbingi žmonės.
Žinoma, kad tokia išmoka dar labiau prasminga po krizės, kai plečiasi darbo vietos ir darbuotojų ima stigti. Dabar, kol mažai skaitomasi su valstybės išlaidomis, gera proga ne tik reaguoti į pandemiją kaip papuolė painiojantis sąvokose, bet lopyti senas socialinės politikos skyles, kad sprendimai turėtų ilgalaikę prasmę.
Komentaras parengtas įgyvendinant Lietuvos mokslo tarybos projektą Nr. P-COV-20-29