R.Lazutka. Darbo ir kapitalo santykius lietuviams teks išsiaiškinti

Labai suprantu žmones, kuriems priverstinis domėjimasis darbo ir kapitalo santykiais baigėsi prieš kelis dešimtmečius užvertus sovietinius vadovėlius ir kurie šventai įsitikinę, jog tik K.Marksas buvo sugalvojęs šias sąvokas ir tik tam, kad po šimto metų Stalinas prarytų Lietuvą.

Nuostabu, kad realiame kapitalizme dirbantys žmonės nebesusimąsto, kuo kvėpuoja. Dominuoja įsitikinimas, kad jei ne viena, tai kita valdžia prie minimalios algos pridės šimtą-kitą ir viena pusė suklestės, o kita bankrutuos.

Taip, negalima ignoruoti kelių dešimtinių reikšmės vargiai išgyvenantiems žmonėms. Tačiau minimali alga ir tėra minimali problema, o lietuviškoje kapitalistinėje ekonomikoje – niekieno neaiškinami milijardų vertės reiškiniai.

Galime nesidomėti darbo ir kapitalo teorijomis, galime vengti ideologinių debatų, tačiau taip trokštama materiali gerovė kuriama ne ko kito - darbo ir kapitalo, o jų santykiai pasidalijant sukurtą vertę yra kaip niekas kitas praktiški ir kasdieniški.

2011 metais lietuviai pagamino produktų už maždaug 10 tūkst. eurų vienam gyventojui, vokiečiai tris kartus, danai - keturis daugiau, tačiau tose šalyse vidutinė alga, atitinkamai, šešis ir septynis kartus didesnė. Chroniškai bankrutuojantys graikai uždirba tris kartus, o lenkai, estai ar vengrai – po 30 proc., daugiau už mus.

Daug kas skuba bėgti nuo temos sakydami, kad Vakarų šalys išvengė komunizmo ar šimtmečius nekariavo (taip, ypač - Vokietija?). Tačiau algos mokamos ne už istorinius laimėjimus ar kančias, bet už darbą paskutinį mėnesį ir tuo darbu sukurtą produktą, t.y. darbo našumą.

Dirbama, žinia, ne plikomis rankomis - naudojant kapitalą, todėl kaip besidrovėtume ir kiek beieškotume vienas kitame vadinamo „sovietinio mentaliteto“, to sukurto produkto paskirstymo tarp gamybos dalyvių klausimo nepavyks išvengti. O kol vengiame – turime tokį kalną socialinių problemų, prie kurio net nežinome iš kurios pusės prieiti.
Daugumoje senųjų ES šalių darbo ir kapitalo santykiai senokai daugmaž išsiaiškinti ir daugiausia dėl to aiškumo jos Lietuvą pralenkia algomis daug daugiau nei darbo našumu.

Antrame paveikslėlyje pavaizduoti darbo užmokesčio ir darbo našumo santykiai ES šalyse, laikant tą santykį Lietuvoje lygiu 100 proc. T.y. eliminuotas darbo našumo skirtumas tose šalyse, lyginant su Lietuva ir parodyta, kiek alga Lietuvoje galėtų būti didesnė, jeigu darbo ir kapitalo santykiai Lietuvoje būtų tvarkomi panašiai kaip atitinkamose šalyse (čia atsižvelgiama ir į kainų skirtumus šalyse).

Lietuviškas darbo našumas suteikia erdvę vidutinės algos augimui bent penktadaliu-ketvirtadaliu, jeigu darbo rinkoje bus bent vidutiniška pokomunistinė tvarka kaip pas šiek tiek mažiau išnaudojamus kaimynus lenkus ar estus. Jeigu tarp kapitalo ir darbo sukurta vertė bus dalijama vakarietiškai – vidutinę algą reikia stumti 50-70 proc. į viršų. Tuomet mažiau juoko keltų ir skaičius 1509.

Tie paveikslėliai ne tiek mažai uždirbančių nevilčiai ar paguodai, daugiau kritikams ekonomistams ir ypač naujajai valdžiai. Ji neturėtų užsižaisti tik su minimalia alga ir ginčais tik su darbdavių organizacijų samdomais tarnautojais, bet pradėti rimtą kalbą su tikraisiais kapitalo savininkais. Jiems yra ir įtikinamesnių skaičių.

Darbui samdyti ES vidutiniškai skiriama apie 50 proc. BVP, kapitalus tenka apie 40 proc. (likusi dalis netiesioginiais mokesčiais paimama valstybės). Kapitalui ir vadinamoms mišrioms pajamoms, priešingai ES vidutiniškai tenka 40 proc., o darbui 50 proc. BVP.

Kompensacija darbuotojams – algos ir darbdavio įmokos soc. draudimui (BVP proc.)

Likutinis perteklius ir mišriosios pajamos (BVP proc.)

Derybos ir susitarimas dėl sukurtos vertės pasiskirstymo šiandieninei Lietuvai gal pats sunkiausias, bet ir svarbiausias ekonominės politikos klausimas. Nesvarbu, kad teiginys „verslas sumoka visus mokesčius“, atrodo toks tikras, lyg atėjęs iš Donelaičio „Metų“. Iš tiesų nuo atlyginimo atskaitomais ir jį išleidžiant vartojimui sumokamais mokesčiais iš esmės išlaikoma Lietuvos valstybė. Tačiau išlaikoma nebepakenčiamai skurdžiai, nes net ir dideli mokesčiai nuo mažų algų ne ką teduoda.

Atrodo akivaizdu, kad valstybei ir rinkėjui įsipareigojusi valdžia didesnėse algose turėtų matyti ir savo galimybes padaryti daugiau. Ir to nepavyks padaryti vien tik minimalios algos didinimu. Žinoma, jeigu nenorima apsiriboti šūkiai (užsidarys kepyklėlės, mažai uždirbantys neteks darbo), jeigu nesivaidena, neva, marksistinės šmėklos (atimti ir padalinti), bet bandoma bent kiek skaičiuoti. Akivaizdu, kad ir vidutinis darbo užmokestis dėl iškraipytos darbo rinkos pavojingai mažas arba visas Eurostatas tevertas ne daugiau kaip Centrstatas (Sovietų Sąjungos Vyriausioji statistikos valdyba).

Yra ir kita prieiga prie šio klausimo. Kiekvienas žmogus turi teisę gauti teisingą apmokėjimą už darbą...Ne aš tą sugalvojau, tai Konstitucijos 48 straipsnio žodžiai. Ar prezidentė neturėtų kreiptis į Konstitucinį teismą, o šis per 72 val. pateikti savo išvadą tuo klausimu? Iki šiol arba nebuvo įdomu, arba varžė geras išsiauklėjimas.

Tačiau ekonomistui nėra ciniškų klausimų - teisinga ar ne poros tūkst. litų (564 eurų) vidutinė mėnesinė alga „ant popieriaus“ 65 proc. ES vidurkio darbo našumą pasiekusioje šalyje?