R.Lazutka. Bankininkai žino viską, tik ne kur dingsta kliento pinigai

Pastaruoju metu vienas iš jų pasižymėjo atlikęs aukštojo mokslo Lietuvoje ekspertizę ir pateikęs dvi išvadas. Pirma, Lietuvos jaunimas mokosi per ilgai. Antra, valstybiniai universitetai verčiasi grubiu verslu – prekiauja diplomais.

Jaunimo studijos - pavojus Lietuvos konkurencingumui

Taip, jaunimas Lietuvoje noriai stoja į universitetus, kur ilgai mokosi. Ir iš karto reikia pripažinti, kad labai teisingai daro. Laimei, jie ne banko ekonomistai ir nesibaimina savo studijomis pakenkti šalies ekonominiam konkurencingumui, kaip mano Nerijus Mačiulis.

Ko gero, jiems net į galvą neateina mintis save įtikinėti studijų nauda. Ir gerai, kad net neieško argumentų tam, kas akivaizdu. O štai darbo jėgos pigumu tesiverčiantiems kai kuriems verslininkams ir jų viešiems kalbėtojams, nuoširdžiai nesuprantantiems tokio jaunimo elgesio, gal ir verta žvilgtelėti į statistiką. Universitetus baigusių žmonių nedarbo lygis Lietuvoje nesiekia 6 proc., o teturinčių tik išgirtąją darbininkišką profesiją – daugiau kaip 20 proc. Nedaug didesnis nedarbo lygis ir bet kokį aukštąjį išsilavinimą įgijusių. O jų pajamos didesnės dviem trečdaliais už tų, kurie nestudijavo.

Išsilavinimas, nedarbas ir pajamos, 2010 m.

Apskaičiuota autoriaus pagal Eurostat duomenis.

Tik vidurinį ar profesinį išsilavinimą turintys du kartus dažniau skursta ir serga nei baigusieji aukštąsias mokyklas. Joks atradimas, kad visose šalyse visais laikais aukštesnis išsilavinimas teikė ir teikia daug didesnes darbo, uždarbio, sveiko ir turiningo gyvenimo galimybes. Lietuvoje visų šių rodiklių skirtumai dar didesni nei vidutiniškai ES. Nenuostabu, kad Lietuvos jaunimas dar veržlesnis moksle.

Išsilavinimas, skurdas ir sergamumas, 2010 m.

Tačiau šalies konkurencingumu susirūpinęs banko ekonomistas N.Mačiulis bando įrodyti priešingą dalyką. Tiesa, jis gal net labiau piktinasi tuo, kad jaunimas studijuoja per ilgai. Gal šalis taptų konkurencingesnė, jei jaunuoliai mažiau metų praleistų universitete, bet daugiau darbo biržose?

Lietuvoje vienas iš trijų laisvų nuo dieninių studijų jaunuolių iki 24 m. amžiau – bedarbis. Absoliutus jaunų bedarbių skaičius – 45 tūkst., t.y. tiek, kiek studijuoja dviejuose didžiausiuose Lietuvos universitetuose. Ar būtų geriau, jeigu dar kelios dešimtys jaunuolių laiką leistų ne universitetuose, bet iki pietų lovose, po pietų – prie televizoriaus? Taip, verslininkas ar jo ekonomistas gali tame matyti naudą – kuo daugiau bedarbių, tuo mažesnės algos. Juk dažno virėjo ir siuvėjo alga – 4,85 Lt „ant popieriaus“ už darbo valandą - jau tokia nepakeliama Lietuvos verslo konkurencingumui... Reikia dar daugiau jaunų bedarbių jos spustelėjimui žemyn. Taip, jaunieji nesusipratėliai, užuot mažinę virėjų ar šaltkalvių algas, per ilgai sėdi universitetuose.

Valstybiniai universitetai yra grubus verslas? Tačiau domėkimės ir bankais

Blogi ne tik jaunuoliai, blogi ir valstybiniai universitetai. Kodėl tik valstybiniai – klausimas, reikalaujantis atskiro straipsnio. Tačiau būtent juos, pasikalbėjęs su keliais studentais („neseniai iš kelių studentų teko girdėti“) grubiu verslu – diplomų pardavinėjimu - apkaltino N.Mačiulis.

Kadangi neturiu argumentų, kuriais galima būtų paneigti tų kelių studentų nuomones, gal pakalbėkime apie tai, apie ką nekalba bankų ekonomistai. Ar dar yra kas nors, apie ką jie nekalbėtų? Taip, atrodo, tėra tik viena vienintelė tema - pinigai bankuose. Niekada, niekada neturėjome progos iš bankų ekonomistų išgirsti – kodėl bankuose dingsta klientų pinigai?

Nebaksnokime į „Snorą“, nekaltinkime bankininkų milijardų vagystėmis. Tai grubus verslas, kurį tekultivuoja universitetai... Tačiau kodėl bankuose pinigai dingsta ir subtiliai? Kodėl esant maždaug 6 proc. ekonomikos augimui, plius beveik 4 proc. infliacijai (2011 m. duomenys) komercinis bankas už indėlio palūkanas tesugeba išmokėti tik 1,3-1,4 proc. palūkanų?

Kur dingsta pinigai? Juk žmogus - sėkmingas ekonomikos veikėjas - nuėjęs į banką, gaus paskolą, geriausiu atveju, nebent už 10 proc. metinių palūkanų (nesėkmingas paskolos visai negaus). Tai reiškia, kad jei jis pasiskolintus pinigus naudoja vidutiniškai sėkmingai, t.y. per metus uždirba maždaug 10 proc., tą prieaugį turi atiduoti bankui kaip palūkanas už paskolą. Tačiau jeigu tas pats žmogus savo pinigus paskolina bankui, jis po metų tegauna tik 1,3-1,4 proc. palūkanų. O tai reiškia, kad indėlis jo pajamų ir šalies ekonomikos augimo atžvilgiu sumenko vos ne dešimtadaliu.

Banalu, kad ir bankai juk turi uždirbti. Klausimas – kiek? Ir kiek prarasti turi jų klientas?

Ne, tai ne bankų ekonomistų tema. Ne bankų ekonomistų tema ir tai, kaip juose gaudomi naivūs klientai. Štai jiems banko puslapyje pateikiama privačių pensijų skaičiuoklė, kurioje žmogus įrašęs savo pasirinktą įmokos sumą X ir spustelėjęs pelyte pamato, kad sulaukęs pensijos jis turės sukaupęs sumą Y. Kadangi Y daugiau už X, žmogus tampa laimingu klientu ir bankų ekonomistai čia neturi ko pridėti. Nei žodžio nei apie infliaciją, nei žodžio apie būsimų mokėjimų dabartinę vertę (diskontavimą)? Nors atsižvelgus į pastaruosius du dalykus pasirodytų, kad Y yra mažiau už X.

Tai turėtų dominti ne tik komercinių bankų, bet ir Lietuvos banko ekspertus, kurių prievolė apsaugoti klientus nuo klaidinančios reklamos. Reklama klaidina, turint galvoje tai, kad eilinis klientas nesusikurs savo alternatyvios skaičiuotės, kurioje būtų ne tik kaupiamų lėšų tariamoji investicinė grąža, bet ir infliacijos indeksas, ir diskonto norma. Akivaizdi ekonomistams žinoma informuotumo asimetrija ir būtinybė ginti vartotojo interesus, jį informuoti, o klaidinančią reklamą drausti. Ir tą privalo daryti Lietuvos bankas, jeigu komercinių bankų ekonomistai mano, kad čia viskas gerai.

Nežinia, ką jie apie tai mano, jie verčiau vėl parašys, kad studijos kenkia, kad Graikija bankrutuoja, kad dyzelinas brangsta, o valdžia, gink Dieve, padidinusi minimalią algą sugriaus ekonomiką...

Autorius yra suinteresuotas. Jis - valstybinio universiteto socialinės politikos dėstytojas.