R.Lazutka. Ar lietuviai „nusipelnė“ išeiti į pensiją vėliau?

Ar tikrai taip? Kadangi jau daug prišnekėta vien tik kartojant tuos argumentus, bet be faktų, šiame straipsnelyje darykime atvirkščiai. Ne per daug svarstydami, pažvelkime į visuomenių senėjimą ir pensijų finansavimą apibūdinančius skaičius.

1.Demografiniai ir ekonominio aktyvumo duomenys nerodo, kad lietuviai dirba per trumpai, o pensija džiaugiasi ilgai

Pirmiausia atsikratykime nuo nepagrįsto įtikinėjimo, kad lietuviai dirba per trumpai. Taip, vyrų įstatyminis pensinis amžius pas mus mažesnis nei daugumoje ES senųjų narių turtingų šalių (1 lentelė). O su dabartiniu moterų pensiniu amžiumi mes esame geri vidutiniokai ES (2 lentelė).

1 lentelė. Įstatyminis vyrų pensinis amžius 2008 m.

Šaltinis: “Ageing report: Economic and budgetary projections for the EU-27 Member States, 2008-2060”, Brussels, Commission for the European Communities. 2009

2 lentelė. Įstatyminis moterų pensinis amžius 2008 m.

Šaltinis: “Ageing report: Economic and budgetary projections for the EU-27 Member States, 2008-2060”, Brussels, Commission for the European Communities. 2009

Tačiau svarbu yra visai kas kita. Svarbu ne į įstatymą įrašytas pensinis amžius, bet tas, kurio sulaukę žmonės realiai pasitraukia iš darbo. Tikrasis arba taip vadinamas efektyvus pensinis amžius Lietuvoje tik vieneriais metais trumpesnis už ES vidurkį ir net šiek tiek ilgesnis už naujųjų narių vidurkį (3 lentelė). Jis kitose šalyse gerokai mažesnis nei įstatyme numatytas todėl, kad yra numatyta daug daugiau galimybių išeiti į pensiją anksčiau ir nemažai žmonių tuo naudojasi.

3 lentelė. Vidutinis pasitraukimo iš darbo rinkos amžius 2007m. (metais)

Šaltinis: “Ageing report: Economic and budgetary projections for the EU-27 Member States, 2008-2060”, Brussels, Commission for the European Communities. 2009

Taigi, lietuviai dirba tik apie vienerius metus trumpiau nei vidutiniškai europiečiai, tačiau gyvena, kaip žinia, gerokai trumpiau – ypač vyrai. Sulaukus naujai siūlomo pensinio amžiaus - 65 metų – Lietuvos žmonės gyventų ir pensijos reikalautų 4-5 metais trumpiau (4 lentelė). Ir tai nepaisant to, kad, kaip matėme aukščiau, iš darbo išeina tik metais jaunesni nei turtingieji europiečiai.

4 lentelė. 65 metų sulaukusių asmenų vidutinė tikėtina gyvenimo trukmė 2007m. (metų skaičius)

Šaltinis:http://epp.eurostat.ec.europa.eu/portal/page/portal/employment_and_social_policy_indicators/omc_social_inclusion_and_social_protection/pension_strand

Lietuvių pakankamai ilgą darbo trukmę rodo ir tai, kad gerokai didesnė jų dalis dirba priešpensiniame ir ankstyvame pensiniame amžiuje (5 lentelė).

5 lentelė. 55-64 metų amžiaus asmenų užimtumo lygis 2008 m. (proc. visų to amžiaus asmenų)

Taigi, pagyvenę lietuviai dirba dažniau negu vidutinis europietis. O metų skaičiaus, kai jie gauna pensiją, santykis su metų skaičiumi, per kuriuos tą pensiją užsidirba, yra mažesnis. Taigi turėtume džiaugtis santykinai didesnėmis pensijomis ir nebijoti gąsdinimų, kad darbo periodas dar ilgės ir taip jau ne tokio ilgo gyvenimo iš pensijos laikotarpio sąskaita. Deja, didesnis ir net gerokai didesnis Lietuvoje tik santykinis pensininkų skurdas (6 lentelė).

6 lentelė. Pensininkų santykinis skurdo lygis 2008 (skurstančiųjų dalis proc.)

2. Ekonominiai duomenys rodo, kad lietuviai skriaudžia savo senolius

Dabar atsipeikėkime ir nuo įsitikinimo, kad dirbantiems lietuviams pernelyg sunku finansuoti savo tautiečių senatvės pensijas. Kad Lietuvos ekonomika silpnesnė nei daugumos kitų ES šalių, įrodinėti nereikia. Iki krizinių metų buvome pasiekę apie 60 proc. ES BVP vienam gyventojui vidurkio. Todėl ir mūsų algos ir pensijos vienos mažiausių ES. Tai yra tiesa, tačiau tai nėra priežastis nei Sodros deficito, nei pensijų mažinimo, nei žadamo pensinio amžiaus ilginimo. Mes išleidžiame pensijoms neproporcingai mažiau nei leistų mūsų ekonominis pajėgumas.

Pensijų finansavimo našta Lietuvoje nesiekia nei 1 tūkst. eurų vidutiniškai vienam gyventojui. ES vidutiniškai sugebama su pensininkai s pasidalinti tris kart didesne suma, nors ekonomika, kaip buvo minėta, nėra net du kartus stipresnė (7 lentelė). ( Net Lenkija ir Vengrija skiria po pusantro tūkst. eurų ir neveltui pas mūsų kaimynus pensininkų skurdo lygis 3-4 kartus mažesnis (6 lentelė). Tą lietuvių šykštumą savo senatvei rodo ir kiti skaičiai – pensijoms skiriama BVP dalis (7 lentelė).

7 lentelė. Metinės išlaidos senatvės ir maitintojo netekimo pensijoms 2007m. ES

Pensinio amžiaus atitolinimas argumentuojamas ne tik dabartiniais Sodros sunkumais, bet ir būsimais, kai visuomenės demografinė struktūra dar pablogės. Kad ji blogės, tai tiesa. Tačiau Lietuvoje jos blogėjimas prognozuojamas lėtesnis ir mažesniu mastu. Pagyvenusių žmonių santykis su darbingos kartos skaičiumi Lietuvoje tik po dešimtmečio gali pasiekti tą, kuris ES pasiektas jau prieš kelis metus (8 lentelė).

Todėl, jeigu ir tolinti išėjimą į pensiją Lietuvoje, tai galima daryti ne taip radikaliai, kaip gąsdinama – po pusmetį kasmet. Juo labiau negalima teigti, kad mūsų pensijų sistema labiausiai kenčia dėl pernelyg ankstyvo pensinio amžiaus.

8 lentelė. Pagyvenusių žmonių priklausomybės rodiklis (65+ ir 15–64 m. gyventojų skaičiaus santykis)

3. Pensinio amžiaus politinė ekonomija:  vis dėlto jis, matyt, bus sparčiai atitolintas

Taigi, lietuviai per visą savo gyvenimą dirba pakankamai ilgai, o sulaukę pensijos gyvena trumpai ir skurdžiai. Ciniškai galėtume sakyti, kad tik pensinio amžiau atitolinimas gali sutrumpinti mūsų senatvės kančias. Greičiausiai taip ir bus, nes skaičius žmonių, kuriems skaudžiausiai išgyvens tą reformą yra nedidelis, politinės galios jie neturi, cinizmo mūsų politikoje pakanka.

Jaunimui ir vidutinio amžiaus žmonėms pensijos dar nelabai svarbu, jie turi aktualesnių rūpesčių. Dabartiniams pensininkams – juo labiau. Jie jau pergyveno viena “amžiaus ilginimą” po 1995 m. Rūpi tiems, kam liko iki pensijos keli metai. Jie turės vytis sparčiai tolstantį taikinį ir solidaraus palaikymo nei iš vyresnių, nei iš jaunesnių nesulauks, nes solidarumas iš principo lietuviams yra svetimas.

Juo labiau kai valdžia turi galią ir lyg ir akivaizdžius faktus – demografinė krizė, neišvengiamas Sodros deficitas, vėlyvesnis įstatyminis amžius turtingose šalyse. Ir nesvarbu, kad tie faktai tiktai “lyg ir akivaizdūs”…