Dokumente paminėta ir kelios istorinės asmenybės – apsikrikštijęs karalius Netimeras ir jo brolis, nekrikštas bei Šv. Brunono žudikas Zebedenas. Taigi, 1009 m. data laikoma pirmuoju Lietuvos vardo paminėjimu.

Tačiau šioje trumpoje žinutėje yra užkoduota kita, jau ne vadovėlinė problema – kurioje vietoje gyveno Netimeras ir buvo nužudytas Šv. Brunonas? Istoriniuose tyrimuose ieškant šios vietos pasitelkiama šaltinių analizė, lingvistiniai, tautosakiniai, net legendiniai argumentai. Diskutuojama, kur buvusi 1009 m. minima Lietuva (originale „Litua“) – šalia Rusijos, o gal šalia Prūsijos? Kaip teigia prof. Zigmas Zinkevičius: „…Šv. Brunono žūties vieta šaltiniuose nurodoma prie Alstros upės. Jotvingių, lietuvių ir rytinių slavų žemių sandūros srityje iš tikrųjų buvo upelė Aitra (suslavinta Jatra – Molčadės dešinysis intakas), kurią galima būtų tapatinti su Alstra (šaltinyje iškraipyta) <…> duomenys rodo Šv. Brunoną žuvus jotvingių, artimų prūsams, žemėje netoli Lietuvos.

Beje, iki šiol tai prisimenama žmonių tradicijoje. Mozūrų krašte (buv. jotvingių žemėje, dab. Lenkija) prie Negocino ežero, vadinto Šventaičiu, ant kalno maždaug prieš šimtmetį buvo pastatytas atminimo kryžius neva Šv. Brunono žūties vietoje. Netolimame Gižicko (anksčiau vadinto Lötzen) mieste esama bažnyčios, pavadintos šventojo vardu…”.

Rimvydas Laužikas
Bandydami nustatyti 1009 metų „Litua“ vietą galime pasitelkti ir senosios kartografijos šaltinius. Lietuvos vietovardis labai vėlai pateko į žemėlapius. Kaip vieną svarbiausių priežasčių galėtume įvardinti specifinį viduramžių Europos geografinės erdvės suvokimą, kuris buvo pagrįstas dualistiniu gėrio blogio kovos persmelktu požiūriu į mus supantį pasaulį. Geografijoje šis požiūris buvo išreikštas kaip miesto ir miško priešprieša, atspindinti priešpriešą tarp saugios, sukultūrintos, miesto siena apjuostos teritorijos - miesto ir laukinės, nesaugios bei pavojingos teritorijos – miško.

Todėl žemėlapiuose stengtasi vaizduoti tik miestus, o erdvė tarp jų paliekama neužpildyta ar užpildyta meniškais ar/ir mitologiniais piešiniais, neturinčiais nieko bendro su topografine realybe. Tikrovės vaizdavimo požiūriu senieji žemėlapiai primena šiuolaikinius metropoliteno žemėlapius, kurie leidžia mums sėkmingai nukeliauti nuo vienos stoties iki kitos, tačiau visiškai neatspindi tikrosios miesto topografijos. Šiuo požiūriu pagoniški kraštai vienareikšmiškai buvo priskiriami “miško” erdvei, taigi, laikyti nevaizduotinais žemėlapyje arba vaizduotinais labai abstrakčiai, kaip savotiška pasaulio paribio egzotika.

Taigi, norint patekti į viduramžių žemėlapius reikėjo krikštytis, o 1009 metų Šv. Brunono misija ir buvo vienas pirmųjų tokių bandymų Lietuvoje. Bandymas buvo nesėkmingas. Po jo sekė vėl nesėkmingas Mindaugo krikštas 1251 m. ir visa serija Lietuvos didžiųjų kunigaikščių pažadų krikštytis, užsibaigusi 1387 m. Lietuvos krikštu. Tai neliko nepastebėta Europos kartografų. 1339 m. Angelino Dulcerto žemėlapyje Lietuva pirmą kartą pažymėta ir įvardinta kaip valstybė ar teritorija.

1459 m. Venecijos senato pavedimu vienuolio Fra Mauro sukurtame žemėlapyje, greičiausiai rasime pirmąsias užuominas į Vilnių. Jame greta užrašo „Litvana“ pažymėtas miestas „P. Lituana“. Tačiau Fra Mauro žemėlapis gali būti kur kas įdomesnis lituanistiniams tyrimams dar vienu aspektu – šiame žemėlapyje, teritorijoje tarp Prūsijos ir Lietuvos, bene prie Aistmarių yra pažymėtas miestas, pavadintas „Litua“, gal būt galintis tapti raktu diskusijoje apie 1009 m. Kvedlinburgo analuose minimos „Litua“ lokalizacijai.

Taigi, XIV – XV a. žemėlapių kūrėjams ne tiek buvo svarbu tiksliai topografiškai pavaizduoti Lietuvą, kiek svarbu fiksuoti naujos krikščioniškosios valstybės atsiradimo faktą išplečiant „savą“ katalikiško pasaulio geografinę erdvę. Ir jie su šiuo uždaviniu jie puikiai susidorojo. Fra Mauro žemėlapyje jau randame ne tik beveik prieš 100 metų pasikrikštijusią Lietuvą, bet ir užuominą į patį pirmąjį, Šv. Brunono vykdytą 1009 metų Lietuvos krikštą.