R.Juozapavičius. Kalbėsenos galia

Ne tik šie, bet ir daugybė kitų profesionalių žiniasklaidos komentatorių ilgus metus distiliavo savo neapykantą kitiems, kol išpuoselėjo kalbėseną, atsparią galimoms byloms dėl šmeižto, be necenzūrinių keiksmažodžių, bet deginančią it pragaro liepsna. Visų tokių komentarų esmė: „kiti yra kvaili ir nedori“. Labai retai šie komentatoriai siekia parodyti, kaip teisingai reikia priimti iššūkius, su kuriais nesugeba susidoroti tie „kvaili ir nedori“. Mantros „Ei, bukieji niekšai!“ variacijos vieniems padeda užsidirbti pragyvenimui, tačiau kitiems gali sutrumpinti gyvenimą.

Nekalbėkime apie tai, ar asmeninis šių komentatorių gyvenimas yra sektinas pavyzdys skautams ir kiek klaidų jie padaro vertindami. „Journalism&Mass Communication Quarterly“ paskelbė publikacija apie 4800 naujienų šaltinių, cituotų keturiolikoje įvairių JAV laikraščių, apklausą. Šaltiniai rado klaidų 61 proc. tirtų pranešimų. Kalbėdamasis su Lietuvos žurnalistais supranti, kad daugelis jų anaiptol nelaiko savęs neklystančiais. Tačiau akivaizdu ir tai, kad jie dar tik kaupia savyje ryžtą pasipriešinti pelno siekiančių leidėjų ir savininkų norui nevertinti žiniasklaidos kokybės.

Kur kas svarbesnis yra kitas pasirinkimas – nuolat kartojamų žodžių. Akivaizdu, jog dažnai kartojami žodžiai „buki niekšai“ mažai veikia pačius „bukuosius niekšus“. Užtat tai itin nuodija jauno ir seno sąmonę skatindami nepagarbą bei netoleranciją, kas ilgainiui veda į nusivylimą ir apatiją ar stumteli griebtis psichologinio ar fizinio smurto bei užsiimti savigriova. Iš 1999 m. Denveryje Columbine mokykloje šaudymuose dalyvavusio mokinio pomirtinio raštelio galime suprasti, kad žudiku tapęs jaunuolis pats buvo sužeistas klasiokų žodžių. Jis tik į įžeidžius žodžius atsakė tikromis kulkomis.

Kiekvienąsyk prieš prabildami mes pasirenkame, ką pabrėšime. Galime pasakyti negatyviai: „Net 64 proc. gyventojų sociologams tvirtina, jog yra pasirengę duoti kyšį, kad išspręstų iškilusią problemą!“ Galime pasakyti pozityviai: „Net 36 procentai gyventojų sociologams tvirtina, kad neduotų kyšio iškilusiai problemai išpręsti arba bent nesako, kad duotų!“ Vienu atveju mes perduodame žinią „papirkinėkime ir toliau vieni kitus, nes tai daro dauguma“, kitu atveju „prisijunkime prie didelės dalies bendrapiliečių tvirtai pasirinkusių teisingą principą neduoti kyšio“. Užtenka ilgesnį laiką pabūti su negatyviomis žiniomis lūpose ir stebėti, kas vyksta su mūsų galva.

Pasirenkami žodžiai veikia tarpusavio santykius tiek šeimose, tiek bendruomenėse. Į Lietuvą atvykęs indų guru Šri Šri Ravi Šankaras susirinkusiems siūlė net neversti kitų žmonių įrodinėti savo meilės jiems: „Mes nuolat klausiame: „Ar iš tiesų mane myli?“ Reikia klausti: „Kodėl tu mane taip stipriai myli?“ Tačiau p. Šankaras nepasakė nieko naujo. Šv. Pauliaus laiškuose randame „...Savąsias mintis paskirkite tiesai, tam, kas teisėta ir garbinga, kas gryna, miela ir verta išaukštinimo.“ Arba, pavyzdžiui, Buda pastebėjo panašų dalyką: „Žodžiai turi gydančią ir naikinančią galią. Kai jie yra teisingi ir kartu malonūs, jie gali pakeisti mūsų pasaulį.“

Norėdami, kad kaimynas nerūkytų laiptinėje galite užklijuoti lapelį ant sienos su užrašu „Pranešiu policijai apie rūkantį laiptinėje!“ arba raštelį su užrašu „Maloniai dėkojame, kad nerūkote laiptinėje saugodami mūsų vaikų sveikatą!“ ir stebėti, kuri kalbėsenos strategija efektyvesnė.

Vadybos autoritetas Tomas Petersas konstatuoja, kad daugelis verslo vadovų nevertina vadinamojo „pozityvaus pastiprinimo metodo“. Jo esmė – paveikti žmones stumtelint į darbotvarkę gerus dalykus, užuot vien tik bandžius išmesti blogus dalykus. Tai nieko neturi bendro su dirbtiniu tapšnojimu per petį, - p. Peters tik nori pabrėžti, kad be stiprios vidinės motyvacijos efektyvios permainos neįmanomos. Tą patį tvirtina Stephen R. Covey apie galingiausią įtaką: „lyderystė yra toks aiškus žmonių vertės ir potencialo atskleidimas bendraujant, kad jie yra įkvėpiami matyti tai savyje patys“.

Ir toks vadovavimas veikia. Štai 2007 m. rugpjūtį Naujamiečio miestelio gyventojai pergyveno beveik šimtametės šventovės gaisrą. Tačiau streso ištiktas Naujamiesčio klebonas Algirdas Dauknys pasirinko proaktyvią reakciją į gaisrą. Jis neleido skausmui, baimei ar nusivylimui savęs paralyžiuoti. Kartu su kitais parapijiečiais nuo liepsnų gelbėjo bažnyčios turtą, o vėliau sugebėjo rasti išteklių atstatymo darbams. Kaip vieną iš efektyviausių bendruomenės motyvavimo, sutelkimo ir įgalinimo priemonę p. Dauknys pasirinko kalbą.

Pavyzdžiui, dar bažnyčiai smilkstant kunigas Dauknys stengėsi kalbėti apie nelaimės metu pastebėtus gerus dalykus. Jis įžvelgė gaisre keturis stebuklus. "Netikėtas dalykas - nesudegė stebuklingas sopulingosios Marijos paveikslas, nors gaisro židinys buvo čia pat, kaitra nenusakoma“, - DELFI apie „pirmąjį stebuklą“ kalbėjo p. Dauknys. Kitu stebuklu klebonas laiko varpo likimą - jis tikėjosi, kad krisdamas varpas giliai susmigs į žemę, bet varpas net neprasimušė pro trečią aukštą – sulaikė skliautai.

Pasak p. Dauknio, trečiasis stebuklas - vieno naujamiestiečio išgelbėjimas. Du parapijiečiai niekam nepranešę bažnyčios viduje gesino ir bandė išsaugoti vargonus. „Vyrai galvojo, kad gaisras greitai bus užgesintas. Kai pradėjo kristi vinys ir kitos atplaišos, jie traukėsi, tačiau virš jų įgriuvo skliautas“, - pasakojo klebonas. Tuomet vienas žmogus pasitraukė į saugesnę vietą, o kitas dėl dulkių ir dūmų nesiorientavo situacijoje. Laimė, vyrams pavyko susišaukti, pirmasis ant dulkėse paskendusio kolegos užpylė vandens ir jį išvedė. Ketvirtuoju stebuklu dvasininkas vadina tai, kad degantys bažnyčios bokštai „nukrito ten, kur turėjo nuvirsti“ – į šonus, o ne į klebonijos ir aplinkinių namų pusę.“ Tai liudijantis trumpas filmas pasiekiamas internete:

Panašu, kad būtent p. Dauknio proaktyvi ir pozityvi kalbėsena ir yra pagrindinė statybinė medžiaga sudegusiai bažnyčiai atstatyti. Šiandien ten beveik pakeistos grindys ir nudažytos sienos. Uždengtas naujas stogas. Pasak p. Dauknio, atstatymo darbams bendruomenė surinko apie milijoną litų.

Rytis Juozapavičius yra „FranklinCovey“ konsultantas.