aA
Skiriu tiems, kurių vardus žinau: Sibiro darbo suluošintai Izabelei, Ignui bei jų negimusiems ateities vaikams, anūkams ir proanūkiams, ir daugeliui kitų kurie niekada nebepamatė lietuviškos vasaros.
Rita Lebedeva. Vaikystė Sibire, kur vaikai turėjo pareigų ne taip, kaip dabar
© Wikipedia.org

„Gyvenimas be mobiliųjų telefonų: kiemas, kamuolys ir draugystė. Sibiras. “, – internete radau sugraudinusią nuotrauką ir panašų prierašą keliais žodžiais apibūdinantį, kaip lietuvių vaikai gyveno Sibire.

Padugnės lauždavosi pas ramiai miegančias šeimas, lopšiuose knirkiančius kūdikius. Vėliau dalis „liaudies gynėjų“ ir vėmalais springo, ir kitaip jiems, vargšams, nesisekė – turbūt negalima ramiai gyventi neužsigeriant tokios kaltės. Likusi nedidelė dalis vis dar jiems prijaučiančių juodaburnių, vardu „Ne už tokią Lietuvą kovojom“ tebegyvena ir šiandien.

Turguje savo lepūnams renku braškes: norime vietinių, o gal graikiškų? Graži 2019-ųjų vasara, po 70–80 metų. Mano sijonas gėlėtas ir prisikvėpinau šiek tiek per daug.

Lyg neturėjome būti negimę, kai iš kažkurio kankinio, vėliau turbūt pamesto miestelio aikštėje išluptomis akimis, neišgavo senelių retos pavardės. Sako, kad išduoti nespėjo, gal pamiršo? Bet niekas neišdavė, tai gimiau, ir auklėju atsiradusias dar vėliau: perku riešutus šokolade, vežu į kiną ir prie jūros, ir nebeprisimenu, kad 1941 m. birželį, prasidėjo pirmieji masiniai Lietuvos gyventojų trėmimai į atšiauriausius Sovietų sąjungos kampelius.

Padugnės lauždavosi pas ramiai miegančias šeimas, lopšiuose knirkiančius kūdikius. Vėliau dalis „liaudies gynėjų“ ir vėmalais springo, ir kitaip jiems, vargšams, nesisekė – turbūt negalima ramiai gyventi neužsigeriant tokios kaltės. Likusi nedidelė dalis vis dar jiems prijaučiančių juodaburnių, vardu „Ne už tokią Lietuvą kovojom“ tebegyvena ir šiandien.

Negi NKVD aukščiausios vadovybės įsakymu dešimtys, šimtai tūkstančių įvairių gyventojų grupių atstovų buvo išsiųsti į tolimiausias sąjungos vietas tam, kad galėtų pailsėti nuo kompiuterių ir mobiliųjų telefonų naudojimo?

Sugedę obuoliai irgi nebūdavo išmetami, o valgomi suaugusiųjų. Tokius siuntinius kiekvieną rudenį gaudavo mano dėdė. Žmogėdroms ketinant atplėšti nuo mamos pažasties, artimieji už jį davė kyšį – degtinės butelį. Vykdamas į Rusijos gilumą ir suimtas „liaudies gynėjų“, dabartinis septyniasdešimtmetis buvo dar žindomas kūdikis. Tad galima spręsti apie „laimingą“ vaikystę Sibire: gyventojams ten „nieko netrūko“.

„Ne už tokią Lietuvą kovojom“ asmenų teigimu, tarybinių vaikų vaikystė seniau nebuvo taip morališkai gadinanti jaunuomenę, kaip dabar. Skaitant tarp eilučių gali suprasti, kad išmaniųjų telefonų, interneto ir kompiuterių nebuvimas bei persikėlimas į Rusijos gilumą išgelbėjo nuo prakeikto Vakarų pasaulio ir Amerikos daromos įtakos? Iš propagandinių, netikrų naujienų kanalų žinome, kad visas blogis bei iškrypimai kryptingai ateina iš Vakarų. Kai kurie skaitytojai negali patikėti tokiais nostalgiškais atodūsiais, tiesą sakant, negalėjau patikėti ir aš, kad vaikai iš kurių atimta galimybė naudotis mobiliaisiais telefonais, taip kada būtų džiaugęsi…

Pirminiam nustebimui praėjus, prisiminiau, kad jie dar turėjo kiemą ir kamuolį. Be to, kartą metuose, Lietuvoje likę giminės jiems atsiųsdavo obuolių – dėžės kraštuose gulintys į „Komjaunimo tiesą“ įvynioti vaisiai spėdavo supūti, kol siuntinys keliaudavo, tačiau trečdalis saugiau gulinčių išlikdavo sveikutėliai – jie ir atitekdavo „laimingiems“ vaikučiams.

Sugedę obuoliai irgi nebūdavo išmetami, o valgomi suaugusiųjų. Tokius siuntinius kiekvieną rudenį gaudavo mano dėdė. Žmogėdroms ketinant atplėšti nuo mamos pažasties, artimieji už jį davė kyšį – degtinės butelį. Vykdamas į Rusijos gilumą ir suimtas „liaudies gynėjų“, dabartinis septyniasdešimtmetis buvo dar žindomas kūdikis. Tad galima spręsti apie „laimingą“ vaikystę Sibire: gyventojams ten „nieko netrūko“.

Sakote, tais laikais buvo geriau, vaikus mokė darbų ir jie netinginiavo, lyg grybai ant sofos, kaip dabar, kai jokių pareigų jie neturi, o vien tik teises? Tai tiesa, teisių jie neturėjo – dirbdavo ir susižeidę, pasigavę erkinį encefalitą miškų kirtimuose, jau sutrikus koordinacijai, vos pavilkdami kojas, varginami skorbuto darbus nutraukdavo kai nebegalėdavo paeiti. Sakote, atgaiva nuo kompiuterių jiems taip patiko, kad plušėjo atsisakydami maisto, medicininės pagalbos, tvarsčių? Įsivaizduokite kas būtų buvę, jei bent maža dalis jų – buožėmis pravardžiuotų inteligentų vaikų, būtų tapę mokslininkais ar inžinieriais, jeigu nebūtų išvykę traukiniu tą birželį ar vėliau, į Sibirą ir žuvę.

Kam kyla poreikis skleisti netikras naujienas, meluoti, švelninti buvusią situaciją? Tarybinės „gerovės“ statybose priverstinai įdarbinti vaikai ir paaugliai kasė druską, sūdė netoliese pagautą žuvį, kirto medžius – čia ne tai, kad dabar, neva, dėl prakeiktos NATO poligonų plėtros likviduoja nustekentos Lietuvėlės sengires ir šventąsias giraites.

Girių ten buvo tiek, kad jose tarp skambančių kedrų dar dabar slapstosi stambiakrūtė deivė Anastasija, XXI amžiuje patarusi lietuviams keltis į giminės sodybas bei susiręsti apvalų molinį namą be šikinyko, elektros ir minkštomis sienomis.

Sakote, tais laikais buvo geriau, vaikus mokė darbų ir jie netinginiavo, lyg grybai ant sofos, kaip dabar, kai jokių pareigų jie neturi, o vien tik teises? Tai tiesa, teisių jie neturėjo – dirbdavo ir susižeidę, pasigavę erkinį encefalitą miškų kirtimuose, jau sutrikus koordinacijai, vos pavilkdami kojas, varginami skorbuto darbus nutraukdavo kai nebegalėdavo paeiti.

Sakote, atgaiva nuo kompiuterių jiems taip patiko, kad plušėjo atsisakydami maisto, medicininės pagalbos, tvarsčių? Įsivaizduokite kas būtų buvę, jei bent maža dalis jų – buožėmis pravardžiuotų inteligentų vaikų, būtų tapę mokslininkais ar inžinieriais, jeigu nebūtų išvykę traukiniu tą birželį ar vėliau, į Sibirą ir žuvę.

Pasakodami apie Den pobedy, natūralų plombyrą ir tarybinę vaikystę be interneto, nepamirškite lavonų sumestų į krūvas poliarinėje naktyje, dviejų milijonų vergų gulaguose bei pridurkite, kad nematėte, kaip nepilnamečiai „nusprendė“ didžiajai tėvynei paaukoti savo laiką, jėgas ir gyvybes už galimybę augti be išmaniųjų telefonų. Šimtai tūkstančių, milijonas ar daugiau prarastų mažos šalies žmonių – niekada negimę vaikai, anūkai, proanūkiai. Ar suvokiate apie ką kalbate, ritos, auksinėmis šypsenomis, kurioms „valdžia davė darbą“?

Kai kas nostalgiškus prisiminimus, kada iš apvemto aparato galėjai atsigerti gazuoto vandens ir tąkart pasisekė neužsikrėsti tuberkulioze, vadina Stokholmo sindromu, bet mano personažo prototipai tebemano, kad vaikams buvo geriau augti be išmaniųjų technologijų, ne taip, kaip dabar.

Lygiai prieš 30 metų, vieną vasaros dieną šalia namų, pačiame aukščiausiame medyje gailiai kranksėjo nežinia iš kur atklydęs juodvarnis.

Kaimynė jį vis nuvydavo, bet paukštis užsispyręs atskrisdavo ir atskrisdavo į tą pačią vietą.

Tą popietę pirmą kartą pro mus važiavo automobiliai su karstuose gulinčiais kaulais mažiukų, augusių be mobiliųjų telefonų – artimieji parsivežė giminių palaikus iš ten, kur palikome skanų plombyrą, limonadą „Buratinas“ ir užkaltus traukinius su našlaičiais, turinčiais ne tik teises, bet ir pareigas, ne taip, kaip dabar.

Rita Lebedeva yra autoriaus pseudonimas.

www.DELFI.lt
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(143 žmonės įvertino)
4.3427

Top naujienos

Po skandalingų Rusijos karininko kalbų apie karą Ukrainoje – staiga pakeista plokštelė: ko išsigando Kremlius (1)

Ukrainą nemaloniai nustebins mūsų karinės vadovybės sumanymas. Jei tai būtų eiliniai Kremliaus...

Dėl Ukrainos uostų blokados – naujas Rusijos ultimatumas (3)

Rusijos užsienio reikalų ministerija pareiškė, kad suteikti prieigą prie Ukrainos uostų...

Grėsmingas įvykis sostinėje: nepažįstamasis vaiką bandė įsivilioti į automobilį

Ketvirtadienio popietę policijai pranešta apie keistą incidentą Vilniuje, kai vyras bandė...

Rusijos parlamentaras: mums vis tiek, kiek šalių sunaikinti (19)

Rusijos Valstybės Dūmos deputatas Aleksejus Žuravliovas, ketvirtadienį komentuodamas Suomijos ir...

Tiesioginė transliacija / Iš esmės: kas ir už kiek atstatys Ukrainą?

Lietuvos verslas raginamas prisidėti atstatant karo vis dar niokojamą Ukrainą. Ekonomikos ir...

Karas Ukrainoje. Rusija grasina perimti iš Ukrainos Zaporižios atominę elektrinę: ji dirbs mums Ukraina įvardijo, ką laikys pergale prieš Rusiją

Rytiniame Donecko regione Rusijos pajėgos nužudė mažiausiai 10 ukrainiečių civilių, tarp jų...

Eglė Girdenytė

Milius apie hibridų potencialą tapti ateities transportu: vairuotojai prie jų vairo sėda vis dažniau, tačiau ne visada savo noru

Griežtėjant taršos reikalavimams apie ekologiją vis labiau susimąstyti verčiami ne tik...

Sinickis pratrūko: Valinsko kuriama produkcija – apgailėtina, o Paškevičius net kitų dainas perdainuoja sumautai (2)

„Nenoriu aš būti to dalimi. Ir nesu, nebuvau. Ir nebūsiu“, – taip dainininkas, laidų...

Kirilenkos pareiškimas: mes patys save suspendavome (3)

Andrejus Kirilenka stengiasi nesudeginti tiltų. Nors išvakarėse Tarptautinė krepšinio...

Žiniasklaida: Putino dukros partneris – Igoris Zelenskis (9)

Žiniasklaida sužinojo, kad Rusijos prezidento Vladimiro Putino dukra Katerina Tichonova sukūrė...