Trys dienos be Karbauskio, Verygos ir Širinskienės – nerealus laisvės pojūtis. Šimtmečio dovana.

Kai pilietis buvo nepalyginti aukščiau už juos. Kai žmogus pats, neverčiamas ir net neraginamas, ieškojo trispalvės. Puošė ja savo langą ir balkoną. Kai per Adakavo kaimą važiavo ilgoje vakarietiškų traktorių kolonoje su trispalvėmis. Šildėsi prie šimto laužų Vilniuje. Ir į Palangą važiavo ne dėl stintų. Dėl gražesnio Šimtmečio sutikimo.

Taip, Lietuva daug ko neišsprendė per šimtą metų. Iš kurių tik pusę buvo laisva. Daug ko ir nepadarė. Neretai vis dar painiojasi atminčių istorijoje. Antai kai kas dūsavo, kad Šimtmetį Lietuva pasitiko nepastačiusi Vilniuje paminklo pirmajam Prezidentui A. Smetonai.

O ar reikia tokio paminklo? Ar mažai dar turime Vilniuje paminklų, su kuriais net dabar dar nežinome, ką daryti? Paminklinės lentos M. K. Čiurlioniui ir Žemaitei – ir tos su rusiškais užrašais. Iš okupanto paveldėtais. Po 28 metų atgautos laisvės, Vilniaus mere!

Taip, Lietuva daug ko neišsprendė per šimtą metų. Iš kurių tik pusę buvo laisva. Daug ko ir nepadarė. Neretai vis dar painiojasi atminčių istorijoje. Antai kai kas dūsavo, kad Šimtmetį Lietuva pasitiko nepastačiusi Vilniuje paminklo pirmajam Prezidentui A. Smetonai.

Kodėl paminklas Smetonai kelia abejonių? Kairieji sakytų – dėl 1926-ųjų gruodžio perversmo, sutryptos demokratijos ir pamintos Konstitucijos. Vieniems prezidentams už tai – apkalta, kitiems – paminklai?

Bet tai – argumentas, kurį derėtų praleisti. Laikas toks buvo. Lenkai perversmą surengusiam J. Piłsudskiui paminklus stato masiškai, ir niekas dėl to nesiginčija. Kodėl tada A. Smetonai ne?
Jei trumpai, tai dėl dviejų dalykų. Garbės ir empatijos stygiaus.

Smetona per porą metų priėmė net tris Lietuvai pateiktus ultimatumus – 1938 m. Lenkijos, 1939 m. Vokietijos ir 1940 m. SSRS. Priėmė nė nebarkštelėjusi šautuvo spyna. O bjauriausia, kad nė nebandė atsiklausti lietuvio: ar jis nori laisva valia prarasti savo taip sunkiai iškovotą laisvę, žemę?

Jei ką, tai aštuonerius metus po karo, šaudomas ir mušamas enkavėdistų, gyvuliniais vagonais vežamas į Sibirą, Lietuvos žmogus balsavo priešingai, nei nusprendė Smetonos režimas, priimdamas tuos ultimatumus.

Bet ypač keblus dalykas, apie kurį neužsiminė nė vienas Šimtmečio kalbėtojas, tai priešui išduoti du valstybininkai – vidaus reikalų ministras K. Skučas ir Valstybės saugumo departamento direktorius A. Povilaitis.

Skučas ir Povilaitis, abu kariuomenės savanoriai nuo pirmųjų Nepriklausomybės karų dienų, abu darę viską, kad Lietuva išsaugotų laisvę, kurią gynė ginklu ir kasdiene veikla gaudydami sovietų šnipus, buvo pirmieji, kuriuos Lietuva išmetė už valstybės borto. Liūtams sudraskyti. Abejingai.

„Prezidente, ar aš nedirbau Lietuvai, ar ištikimai jums netarnavau?“ – su nuoskauda klausia iš vidaus reikalų ministro posto Maskvos nurodymu dėl išgalvotos priežasties atleidžiamas Skučas.
Regis, nieko nėra paprasčiau, kaip pasakyti Skučui ir Povilaičiui: gelbėkitės, bėkite iš Lietuvos, nes Lietuva jūsų apginti negalės. Neišgirdo jie tų Prezidento žodžių nei birželio 13-ąją, nei po priimto sovietų ultimatumo.

Drausti žmogui naudotis valstybės laisve iš esmės yra tas pats, kaip atiduoti Skučą ir Povilaitį okupantui sušaudyti – empatijos ir garbės stygių.

Tuo metu, kai Smetona, gavęs iš Lietuvos banko valiutos, automobiliu išvyksta į Vokietiją, abu būsimi kankiniai Povilaičio ūkyje Žygaičiuose, o tai netoli sienos su Vokietija, laukia nurodymų, ką daryti toliau.

Bergždžiai. Neprisimena bėgantis Prezidentas jam ištikimai tarnavusių valstybininkų. Jau birželio 16-ąją Skučas ir Povilaitis Žygaičiuose suimami dar savų ir atvežami į Kauno kalėjimą. Po to perkeliami į Lubianką. Po metų priešo sušaudomi.

Ar už tai irgi statomi paminklai? Jei kam ir reikia paminklo, tai pirmiausia tokiems kankiniams, kaip Skučui ir Povilaičiui. Jie buvo pasmerkti mirčiai dar Lietuvos Respublikos vardu.

Pirmąjį Respublikos šimtmetį Lietuvos žmogus dažnai likdavo už valstybės borto. Dažnai tai darė valstybė. Dar dažniau, kai valstybės nebebuvo. Bet ne ką rečiau būdavo taip, kai pats Lietuvos žmogus save išsviesdavo už valstybės borto. Reikalaudamas iš valdžios rimbo ir naujų draudimų.

Šimtoji Vasario 16-oji nebuvo išimtis. Prekybos centrų darbuotojai šaukėsi draudikų: uždrauskit kas nors mums dirbti per šventes! O tūkstančiai nė nesusimąstydami pritarė: taip, reikia uždrausti!

Kitą dieną jie šauks, kad nėra darbo. Darbo nėra – blogai. Darbo yra net per šventes – jiems irgi blogai. Tai kada jums bus gerai? Kai kas nors uždraus jums dirbti, ir tada važinėsitės troleibusu ar autobusu nemokamai nė nepagalvodami, kad troleibuso ir autobuso vairuotojas irgi dirba šventą dieną. Ir slaugytoja dirba, ir chirurgas budi. Ir taksistas, ir visos kebabinės su restoranais. Ir kiemsargiai, nes prisnigo per šventes. Ir duonos kepėjai. Ir policininkai su ugniagesiais dirbo. Ir stintų gaudytojai su stintų kepėjais.

Tai kuo jūs tuose prekybos centruose tokie ypatingi, kad jums kažkas turėtų uždrausti dirbti? Jei nenorite dirbti tokio darbo, ieškokitės kito. Darbininkų trūksta pramonėje. Ir daug kur jų trūksta. Priimkite nors kartą sprendimą. Jei ne išeiti iš tokio sumauto darbo, tai streiką surengti. Ir pamatysit, kaip išauš šventa Vasario 16-oji. Net jei tą dieną išpuls dirbti.

Laisvas yra tik tas, kuris renkasi. Kas privalo, tas yra vergas. Gyvenimas vergovėje daug kam dar lengvesnis. Nes tas, kuris sprendžia ir renkasi, tą užgriūva atsakomybė. O ši našta, kaip matome iš norinčiųjų, kad jiems kas nors uždraustų dirbti per šventes, vargina.

Kuo daugiau turime laisvės, tuo daugiau nežinomųjų. Bet yra ir kita medalio pusė. Tie, kuriems sunku išmokti rinktis, pasitenkina tuo, kas pakliuvo po ranka. Kaip aklai vištai grūdas. Eina ten, kur ir kiti eina. Bet kur. Kad tik nereikėtų rinktis.

Štai per tokius nepatenkintus gyvenimu tik todėl, kad jie norėtų kitokio gyvenimo, bet tingi net rinktis, Lietuva tampa draudimų valstybe, kurioje jau net žurnalus plėšome.

Labai gerai prieš kelias dienas apie tai parašė teisininkas E. Kūris: „Laisva visuomenė negali būti paternalistinė. Arba ji laisva, arba paternalistinė.“ Pasak teisininko, nors kai kurie draudimai gali ir neprieštarauti Konstitucijai, bet tai nereiškia, kad jie dėl to tampa protingi.

Laisva visuomenė neturėtų toleruoti tokio Seimo daugumos lyderio, kuris siūlo uždrausti paaugliams pirkti loterijos bilietus tik todėl, kad jis labai norėtų uždrausti vaikams pirkti traškučius ir kitą nesveiką maistą, bet nežino, kaip tai padaryti, todėl ta proga uždraus vaikui nors loterijos bilietą savo močiutei nupirkti. Kad žinotume, koks žalias Grinčas sėdi Seime.

Pusę amžiaus iš šio Šimtmečio Lietuva prievarta praleido soclageryje, kurio šūkis buvo „Prievarta jus į laimę nutempsim!“

Pirmąjį Respublikos šimtmetį Lietuvos žmogus dažnai likdavo už valstybės borto. Dažnai tai darė valstybė. Dar dažniau, kai valstybės nebebuvo. Bet ne ką rečiau būdavo taip, kai pats Lietuvos žmogus save išsviesdavo už valstybės borto. Reikalaudamas iš valdžios rimbo ir naujų draudimų.

Ar nors vienas sveiko nepraradęs žmogus tokiu tapo?

Laimė nėra nei matematikos formulė, nei laimingų akimirkų suma. Ką jau kalbėti apie prievartą.

Pavyzdžiui, sutaupyti kelis savo eurus per valdžios įsaką, prievarta perkant pigesnius vaistus. Laimės pojūtį mums dažnai suteikia tik galimybė pasielgti taip, kaip šauna į galvą. Kad ir permokant už vaistus. Nes tai, po velnių, taip pat yra Lietuvos žmogaus teisė, kurią jam suteikė laisvė.

Drausti žmogui naudotis valstybės laisve iš esmės yra tas pats, kaip atiduoti Skučą ir Povilaitį okupantui sušaudyti – empatijos ir garbės stygių.

Ar nesuvokiant garbės galima dalyvauti viešajame gyvenime? – kažkada, kalbėdamas apie vieną dieną vienaip, o kitą dieną jau priešingai kalbėjusį Bundesbanko prezidentą, Davose valstybių prezidentų ir premjerų paklausė lenkų kino režisierius ir mąstytojas K.Zanussi.

Į Zanussi klausimą tada atsiliepė tik japonas. Prezidento uždavinys buvo apsaugoti markę, tačiau, pridūrė japonas, po to Bundesbanko prezidentas turėjo nusižudyti.

Politika be garbės kelia didelę grėsmę visuomenei. Ar neturėtume taip, kaip Zanussi, klausti tų, kurie Seimo lentoje užrašyti su ta pačia žalvalstiečių klaida?

Dėl A. Skardžiaus apkaltos pasirašė tik vienas valstietis. O jų lyderis gali skirtingai meluoti po penkis kartus iš eilės? Ir jau tikrai ne gelbėdamas eurą. Partija, kuri į Seimo rinkimus ėjo su skaidrumo vėliava. Skaidrumo ašara.

Skučas ir Povilaitis, abu kariuomenės savanoriai nuo pirmųjų Nepriklausomybės karų dienų, abu darę viską, kad Lietuva išsaugotų laisvę, kurią gynė ginklu ir kasdiene veikla gaudydami sovietų šnipus, buvo pirmieji, kuriuos Lietuva išmetė už valstybės borto. Liūtams sudraskyti. Abejingai.

Ko reikia, kad antrąjį atkurtos valstybės šimtmetį joks Lietuvos žmogus neatsidurtų už valstybės borto? Ir kad pats žmogus, neatlaikęs laisvės spaudimo, neiššoktų už valstybės borto, reikalaudamas tai šį, tai aną jam uždrausti?

Niekas geriau nepasakys, kaip būti ne bet kokiam už „G&G Sindikatą“: Rytojui reikia nedaug. Tik truputį širdies. Truputį jėgos. Truputį ugnies. Iš tavęs ir manęs. Ir šitos gatvės taps nebe tokios purvinos. Kai norintys kalbėti pradės kalbėti burna. Kai įtikės. Kad yra daugiau. Nei iki šiolei rado.