Staiga paaiškėjo, kad Lukašenka, iš seno horoskopo nusirašęs „pergalę rinkimuose“ 80:10, nebekontroliuoja Baltarusijos. Gamyklų darbininkai, suvaryti į Lukašenkos statytinių politvalandėles, jas išsprogdino vienu sakiniu: „Kas balsavo už Cichanouskają, pakelkit rankas!“

Baltarusiams į pirmą vietą iškilo savigarbos klausimas. Pats nemaloniausias klausimas visiems uzurpatoriams, o taip pat lizinginiams veikėjams, tuščiagarbiams ir niekšeliams, kurie dėl kažkokių tai priežasčių, o jei tiksliau, rinkėjų be savigarbos balsais, atsiduria valdžioje.

Rankų miškas, ir Lukašenkos skaičiai iš seno horoskopo virsta dulkėm. Per porą dienų tapo aišku, kad diktatorius kontroliuoja tik banditus primenančias saugumo pajėgas. Sadistų gauja atrodo įspūdingai, bet tokia nė vieno kaudiljo neišgelbėjo, jei tik tas nesuspėdavo numirti.

Kodėl taip atsitiko?

Baltarusiams į pirmą vietą iškilo savigarbos klausimas. Pats nemaloniausias klausimas visiems uzurpatoriams, o taip pat lizinginiams veikėjams, tuščiagarbiams ir niekšeliams, kurie dėl kažkokių tai priežasčių, o jei tiksliau, rinkėjų be savigarbos balsais, atsiduria valdžioje.

Užgauta žmonių savigarba – doriausia partija ir geriausias, koks tik gali būti, politinis lyderis.

Taip, niekas šiandien negali pasakyti, ar baltarusiams pavyks. Laisvės linija erdvėje niekada nėra tiesė. Gali būti visko. Maskva gali pakartoti Čekoslovakijos okupacijos variantą, išsaugant Lukašenką arba radusi jam pakaitalą. Taip prieš 52-ejus buvo nužudytas Prahos pavasaris.

Gali būti įvykdytas Baltarusijos anšliusas, kaip prieš 82 metus Hitleris padarė su Austrija. Gali ir pats Lukašenka – dar didesnio kraujo praliejimo sąskaita – kurį laiką išsaugoti kruviną sostą.

Regis, viskas yra prieš savigarbą pajutusių baltarusių tautą – geopolitika, Maskvoje dėl savo botulinizuotos skūros drebantis posovietinis vampyras, vadų, opozicijos ir netgi politinės tradicijos neturėjimas.

Pagaliau ne paskutinės svarbos faktas, kad Lukašenka visus 26 metus išpardavinėjo Baltarusijos laisvę keisdamas ją į pigią Rusijos naftą ir iš jos asmeniškai pelnydamasis, ir tos nepriklausomybės ne kažin kiek likę.

Bet vieno iš baltarusių jau joks diktatorius, net ir su Rusijos desantininkais, nebeatims. Baltarusiai daro, ką gali. Sėja savigarbos sėklą, kuri anksčiau ar vėliau įveiks lukašenkinį varputį. Itin svarbus klausimas čia – ką gali padaryti vienas beginklis žmogus? Individas.

Nieko, ir tuo pat metu labai daug. Jei tik laiku padaro tai, ką gali. „Atsisakau žaisti nacionalinėje komandoje, kol šalį valdys Lukašenka. Tegyvuoja Baltarusija!“, – paskelbia Baltarusijos futbolo talentas I. Škurinas.

„Aš solidarizuojuosi su tais, kurie išėjo į Baltarusijos miestų gatves, kad jų balsai būtų išgirsti. Aš, kaip kilęs iš Žodzino, esu su jumis, „BelAZ“ ir Sunkiojo štampavimo gamyklos darbininkai!“, sako ambasadorius Slovakijoje I. Liaščenia ir priduria, kad Lukašenkos omonininkai XXI a. „atgaivino NKVD tradicijas“.

Savigarbos išėję ginti baltarusiai tikrina visų europiečių, įskaitant Lietuvos ir lietuvių, moralinį utėlėtumą. Lietuvoje, o pirmiausia Seime ir Vyriausybėje, vazelino atsargų, panašu, per akis.

Ambasadorius žino, kad bus atleistas, jį gali įgrūsti į kalėjimą. Bet jis daro tai, ką gali savigarbą atgaunantis žmogus. Nebekolaboruoti. Nebendrininkauti su žudiku ir iškrypėliu, siunčiančiu iki dantų ginkluotus smogikus daužyti antrankiais surankintų gulinčių žmonių. Gali pasakyti sukčiui ir melagiui, kad jis ne prezidentas, o šiukšlė.

Minsko variklių gamyklos direktorius, balsavęs už Lukašenką, viešai išdrįsta pripažinti, kad Lukašenka pralošė rinkimus.

Buvę spec. pajėgų karininkas ar milicininkas, išmetantis į šiukšlių konteinerį kruopščiai saugotą uniformą su žodžiais, kad po to, ką padarė ją vilkintys sadistai, nebegalės daugiau jos nei užsivilkti, nei net laikyti namie, daro, ką gali. MTZ, „BelAZ“ ir kitų didžiųjų gamyklų darbininkai, skanduojantys diktatoriui „Išeik!“, daro, ką gali.
Kažkas tviteryje taikliai replikavo – streikuoja ir vazelino gamykla, o tai Lukašenkos gaujai itin bloga žinia.

Savigarbos išėję ginti baltarusiai tikrina visų europiečių, įskaitant Lietuvos ir lietuvių, moralinį utėlėtumą. Lietuvoje, o pirmiausia Seime ir Vyriausybėje, vazelino atsargų, panašu, per akis.

Lenkų rinkimų akcijos Seimo rinkimų sąrašo lyderis Z. Jedinskis sužibėjo visomis „Jedinstvos“ spalvomis viešai pareikšdamas, kad „Baltarusijoje policija gina Konstituciją“.

Palikim minty faktą, kad Seimo narys nežino, jog Baltarusijoje yra tik milicija. Bet tai tas pats Jedinskis, kuris, ukrainiečiams išėjus į Maidaną ginti savo laisvės, ragino bombarduoti Kijevą.

Tokiam beprasmiška rodyti vaizdus iš Baltarusijos miestų su iki mėlynumo sudaužytais žmonių kūnais, rodyti video su krauju aptekusiu keturmetės veiduku. Jo neįtikins verkiančių moterų ir vyrų liudijimai apie kameras 6-iems, kuriose buvo sugrūsta po 46 žmones, ir sadistus, kikenančius, kad šiandien dar nieko nemušė, tai duokit pasismaginsiu.

Nieko nepakeistų jam ir filmas de facto apie Baltarusijos konstituciją, kuriame buvęs Baltarusijos vidaus reikalų ministras J. Zacharenko pasakoja, kad, vos tik išrinktas prezidentu Lukašenka jam pareiškė: „Turėsi vykdyti visus mano įsakymus“. Jam atsakius, kad žmonių nešaudys, ministras buvo atleistas. Po to išvarytas iš VRM, o galiausiai dingo. Štai jau 21-eri, kai apie jį – jokios žinios. Dingo amžiams, kai įkūrė atsargos karininkų sąjungą, į kurią per dvi dienas įstojo 800 žmonių.

Jedinskis pernelyg apgailėtinas, kad apie jį būtų kalbama. Daug baisesnis yra faktas, kad nė vienas Lietuvos lenkų rinkimų akcijos narys – nei Seimo narys, nei Šalčininkų ar Vilniaus r. merai, nei šių ir dar kelių rajonų tarybų nariai, net nė vienas eilinis partijos veikėjas neišėjo ir nepasakė, kad su Jedinskiu jis nebegali būti vienoj partijoj, nes jis žemina garbingą lenko vardą.

Lenkai visada buvo kilniai jautrūs garbės klausimams. Niekas Europoje nepraliejo tiek savo kraujo dėl garbės, kaip lenkai. Varšuvos sukilimas – pavyzdys ikona. Dievas, garbė ir tėvynė – šūkis, su kuriuo užaugo kelios lenkų kartos. Nepriklausomai nuo to, kurioje valstybėje gyveno.

Ir štai dabar, kai Abiejų Tautų Respublikos tauta pakilo ginti savo garbės, o Lukašenkos smogikai kankina tūkstančius laisvę ginančių žmonių, tarp jų ir lenkų, o lenkų Baltarusijoje gyvena daugiau nei Lietuvoj, kai kameroje atsidūrė net katalikų kunigas, Lietuvos lenkų partijos rinkimų sąrašo Nr. 1 pareiškus, kad taip jiems ir reikia, nė vienas šios partijos veikėjas nepravėrė lūpų, kad apgintų Lietuvos lenkų garbę.

Jedinskio jau nebūtų Seimo daugumoje, jei LŽVS ar LSDDP frakcijose būtų atsiradę 6-7 savigarbos turintys politikai, kurie po tokių Jedinskio žodžių būtų atsistoję ir ramiai pasakę: „Arba aš, arba šitas Judas – jei jis lieka Seimo daugumoje, aš iš jos pasitraukiu.“

Seimo rezoliuciją, kuria Baltarusijoje vykę prezidento „rinkimai“ būtų pripažinti suklastotais, jau pasirašė visų frakcijų atstovai, išskyrus Lenkų rinkimų akciją. Nei garbės, nei Dievo, nei tėvynės? Tik Georgijaus juostelė ir paprastas išskaičiavimas?

Iš rinkiminių plakatų valstiečių Skvernelis tautai porina, kad jie – be išskaičiavimų. Bet matydamas koalicijos partnerio šlykštų išskaičiavimą Skvernelis tyli.

Kaip čia su mūsų savigarba? Kai Seimo daugumos narys varo, kad mušti moteris, jaunuoliui sulaužyti abi rankas, nušauti žmogų su pakeltomis rankomis, yra tik konstitucijos gynimas. Toks tipas valdo Lietuvą. O juk neturėtų. To neturėtų leisti pirmiausia kiti Seimo daugumos nariai.

Jedinskio jau nebūtų Seimo daugumoje, jei LŽVS ar LSDDP frakcijose būtų atsiradę 6-7 savigarbos turintys politikai, kurie po tokių Jedinskio žodžių būtų atsistoję ir ramiai pasakę: „Arba aš, arba šitas Judas – jei jis lieka Seimo daugumoje, aš iš jos pasitraukiu.“

Nors būtų užtekę ir vieno. Nes ir vienas žmogus, kuris laiku daro tai, ką gali, gali daug. 1989-aisiais po kastuvėlių nakties Tbilisyje, kai sovietų desantininkai užkapojo 21 gruziną, protestuodamas prieš šias žudynes SSRS liaudies deputatų suvažiavimo deputatas E. Klumbys numetė deputato mandatą tiesiai prieš M. Gorbačiovo nosį. Ir to pakako, kad įvyktų lūžis.

Seimo daugumoje neatsirado nė vieno. Nulis savigarbos ten. Tik nuogas valstiečių ir bebrų išskaičiavimas. O Vyriausybėje?

Gerb. L. Linkevičiau, R. Karobli ir A. Monkevičiau, ar po to, ką apie baltarusių daužymą ir kankinimą pareiškė Jedinskis, jūsų savigarba leidžia jums toliau likti su juo tame pačiame valdžios vežime?

Atsakymas žinomas iš anksto. Su savigarba pas mus dabar – jau blogiau nei Baltarusijoje. Жыве́ Белару́сь!