Tą parą, kai, pasibaigus Didžiajam penktadieniui, buvo areštuotas Vilniaus tarybos narys, Laisvės p. atstovas Jaunius, paryčiais ėjęs sudrausminti policijos, kuri sostinės Krivūlės gatvėje bandė drausminti kantrybę ir triukšmo pojūtį praradusią kelių namų ūkių kompaniją, susirgo įprasti 833 ir mirė įprasti 7 žmonės nuo 30 m. iki 39-erių ir nuo 60-ies iki 89-erių.
Diena anksčiau taip pat mirė 7, dar prieš tai 8, ir dar dar prieš tai tiek pat, o gal 12. Visus tuos ramiai, be pompastiškų aprašymų, kaip prieš metus, mirusiuosius irgi susirgusius lietuvius krionikos ir kitų gydymo galų specialistas Kepenis tą dieną išpeikė kaip nesportuojančius, vengiančius ledo lyties ir česnako skiltukės ištižėlius, dėl kurių neverta buvo išmesti 6 mlrd. eurų.
Taip, kaip paskutinį Pirmojo pasaulinio karo mėnesį žuvus Remarque’o herojui, eiliniui Pauliui Boimeriui, tą dieną Vokietijos kariuomenės pranešime apsiribota vienu sakiniu – Vakarų fronte nieko naujo, taip ir Lietuvoj, kalbėdami apie žmonių mirtį, įpratom apsiriboti tuo vienu sakiniu.
Visi kiti sakiniai, šimtai tūkstančių mūsų sakinių yra apie tai, kaip valdžia mus užkniso.
Vertėja intelektualė piktinasi premjere, nes jos dukra, kuriai ji draudusi kompiuterius, dabar priversta sėdėti tik prie kompiuterio. Superintelektuali popdainininkė širdį draskančiu balsu – kad gavo baudą už tai, jog atėjo į darbą.
Šuo puola ubago lazdą. Viruso nepakoliosi, o premjerė – visad po ranka.
Kai kas lygina, kad Skvernelio kabinetui buvę sunkiau nei dabartiniam, nes viskas pandemijos pradžioje buvo nežinoma, buvę daug baimės ir panš. Vertinimas, žinoma, priklauso nuo to, kuriai stovyklai vertintojas priklauso, bet jei taip objektyvistiškai, pagal analogiją su karu?
Pandemijos, kaip ir kiekvieno karo pradžioje, dauguma žmonių patyrė šoką. Dauguma žmonių bijojo susirgti ir numirti. Prisiminkim, kaip buvo keikiami, kokiais žodžiais vadinami keltais ir lėktuvais grąžinami emigrantai. Kaip priešo koronaviruso kareiviai.
Absoliuti dauguma žmonių pandemijos pradžioje susitelkė. Klausė valdžios, laikėsi draudimų. O dar, kaip būna karo pradžioj, buvo daug entuziazmo: atlaikysim, duosim tam virusui į skudurus. Į karą ėjo savanoriai. Darbo netekę dainininkai balkonuose rengė koncertus. Visi plojo medikams.
Plojimai medikams seniai pamiršti. Entuziazmą natūraliai pakeitė apatija ir pyktis. Dėl užsitęsusio karo. Prarastų darbų ir pajamų. Uždraustų malonumų. Trynimosi užpakaliais viename namų ūkyje. Karui su virusu tapus poziciniu apkasų karu, kasdien vis daugiau žmonių linksta broliautis su virusu. Gatvėse, m.a.m.o.s.e, išgertuvėse. Kad tik, jų manymu, pašiktų valdžiai.
Bet kuri, net carų ir karalių valdžia prieš tokias minios nuotaikas – bejėgė. Vien užuomina apie susitelkimą ir kantrybę pusei populiacijos sukelia žaibišką alergiją ir isteriją. Kaip tiems, kurie riešutų sviesto negali nė į burną.
Bet valdžia, kaip prisukama katarinka, vis tiek kalba poterius apie kantrybę. Sveikindama su šv. Velykomis premjerė 14-ą ar 44-ą kartą pagal formulę prašė kantrybės, susitelkimo ir supratimo. O kažkuri Seimo konservatorė pagilino premjerę, išaiškindama, kad duotuoju momentu lietuviams reikia ne bet kokios, o strateginės kantrybės.
Veltui ieškotum istoriniuose šaltiniuose įrašo, patvirtinančio, kada toks daiktas buvo išrastas.
Net tais nebeatmenamais laikais, kai 99 proc. europiečių po bet kurio rišlesnio sakinio pridurdavo „kaip Dievas duos“, vykdavo tokie kruvini maištai, žydų pogromai, sukilimai, ištvirkavimai vienuolijose ir kiti nekantrūs antivalstybiniai bei antibažnytiniai renginiai, kad neturime rimtesnio pagrindo kalbėti net apie paprastą kantrybę, ką jau ten apie strateginę.
Žmogus arba turi kantrybės, arba ne. Dažniausiai žmogus, jei tik nėra būsimasis šventasis, Sibiro tremtinys, aktinidijų tyrinėtojas ar bailiams čipuoti skirtų vakcinų kūrėjas, išvis kantrybės neturi.
Kantrybė kaip raumuo – jei kas antrą dieną po pusantros valandos netreniruoji, jis silpsta, atrofuojasi. Tinka tik ant sofos kūnui prilaikyti. O mes kaip visuomenė gerą dešimtį metų treniravome tik dvigalvį malonumo raumenį. Keli minimalią ir kitokią algą tiek ir tiek, arba nu i nafik. Laikas pagalvoti apie keturių darbo dienų savaitę. Tokia buvo visuotinė – ir individų, ir pinigus šiaip sau dalijusios valdžios, ir ypač XXI a. kunigų – influencerių strategija.
Tai laukiam užnuodyto saldainio. Kurį visuotinio nepasitenkinimo prispausta Vyriausybė antradienį patieks Atvelykio stalui.
Kodėl užnuodyto? Kad kažką uždarytum, tą kažką pirmiausia būtina atlaisvinti – atidaryti. Lietuva – ne sala. Situacija Lenkijoje, Vokietijoje ir kitur rodo, kad trečioji banga ateina atidunda, ir Lietuva nebus išimtis. Gavę saldainį antradienį, per savaitę kitą, fronte laisviau broliaudamiesi su virusu, pasieksim ikikalėdinį susirgimų tempą.
Tai gal geriau dar neatlaisvinti, nereikia to saldainio, kol nepaskiepys?
Kad ir ką apie ją kalbėtų, šita Vyriausybė nėra savižudė. Jei antradienį nebus žadėtų saldainių, valdžia bus sumalta į miltus. Vyriausybė, kaip ir kitos ES valdžios, mielai pasirašytų separatinę taiką su virusu, bet kad tas vis mutuoja. Tai nėr su kuo. Antradienį bus skelbiamos paliaubos. Laikinai. Nes apačios nebenori sau nieko drausti, o viršūnės nežino, kaip priversti.
Apskritai diskusijos karantino tema primena rietenas XX a. 3-iojo dešimtmečio pab. Vokietijoje apie karą ir kareivio garbę, išėjus Remarque‘o romanui „Vakarų fronte nieko naujo“.
Tiek pat daug purvo. Tiek pat daug nesąmonių ir politinės melagienos. Pagiežos ir pikdžiugos. Dangus griūva retorikos. Bandymų kažką įrodyti tiems, kurie atsitvėrę mūru. Skirtumas toks, kad anie susirėmimai buvo apie praėjusį karą. Mūsų atveju – apie tai, kas vyksta.
Paralelių būtų galima vesti ir daugiau. Pvz., dešinieji nacionalistai, regėdami tokį tariamą politinį stabilumą, suprato, kad netrukus liks prie kiauros geldos, nesibodėjo jokių priemonių, kad tik sumenkintų demokratiją ir pasityčiotų iš atviros visuomenės. Čia ne apie dabarties Lietuvą, jei ką. Apie XX a. 3-iojo dešimtmečio pab. Vokietiją.
Bet pagalvojot tai ne apie Vokietiją?
Aršūs ginčai dėl Remarque‘o romano sukosi apie „tiesą“. Vietoj „kareivio garbės“ įrašai „tradicinė šeima“ ir „o, Dieve, kaip augs vaikai“, ir turim tą patį. Vakarų fronte nieko naujo.
