Kuo Europa visada skyrėsi nuo rytiškos despotijos pavyzdžio Maskvos kunigaikštijos? Taisyklėmis, jų laikymusi ir riterio garbės kodeksu. Maskvos kunigaikštijoje tokia institucija kaip riteriai nežinoma.
Moskovijoje kariavo ne individuliai puikiai pasirengęs karys, saistomas garbės ir sau pačiam keliamų įsipareigijimų, kaip Europoje, o patvaldžio bizūnu varoma pusiau vergų banda.
Kodėl LDK kariuomenė, vadovaujama Radvilos Rudojo, prie Ūlos sumušė penkis kartus didesnę, o Konstantinas Ostrogiškis prie Oršos – keturiskart didesnę maskvėnų kariuomenę? Nes vienas riteris vertas daugiau nei penki atvaryti kautis basi kaimiečiai.
Rusijoje ir dabar žaidimas – be taisyklių. Vieną jauną moterį už kelis gramus hašišo ten galima įmesti 9 metams į kalėjimą, o paskui jos likimu ciniškai prekiauti su Izraeliu siekiant perrašinėti istoriją, o kitą jauną moterį už tą patį hašišo kiekį galima paskirti, pavyzdžiui, kultūros ministre.
Jokių taisyklių, tik vagies rankų miklumas.
Kad ir kaip keistai ir nesuprantamai mūsų kaimiečiams Seime ir Vyriausybėje beatrodytų, Narkevičiaus istorija yra ne kotleto reikalas, o klausimas, kuriai erdvei priklausom – tai, kuri iškilo ant taisyklių laikymosi, ar tai, kurioje taisyklės keičiamos vidury žaidimo pagal patvaldžio užgaidą?
Humoraudamas apie kotletus premjeras užkelia save ant maskoliškos patvaldystės postamento. Ne pirmą ir ne dešimtą kartą. Ten pat stovi ir Kultūros komiteto Pirminykas, aiškindamas, kad jei tik VTEK sprendimas dėl keliuko bus nepalankus premjerui ir juo, neduok, Dieve, vadovausis Prezidentas, kaimiečiai į tokį VTEK sprendimą visiškai nereaguos.
Mums nepatinka VTEK, nes ji švilpia ne kaimiečių naudai, todėl spjausim į VTEK, sako Seimo vyr. kaimietis. Girdėjot kada taip sakant Jasikevičių: „Teisėjų sprendimų mano komanda nevykdys, nes jie švilpia ne „Žalgirio“ naudai?“
Niekada. Ir neišgirsit. Nors Jasikevičiui irgi labai dažnai nepatinka teisėjų sprendimai, bet, kai Walkupas gauna penktą pražangą, treneris neaiškina, kad Wulkupas vis tiek liks aikštelėje. O pats gavęs dvi technines pražangas, treneris, tegu ir svaidydamas žaibus, eina į rūbinę.
Kai eini žaisti kašės, supranti, kas būna, kai teisėjas sušvilpia tris sekundes, ir žinai, kad negali neštis kamuolio nė keturių žingsnių nesumušdamas jo į parketą.
Taip ir politikoje. Kai eini žaisti, visos politikos taisyklės yra tau iš anksto žinomos. O jei nežinai net žaidimo taisyklių, gal verta pagalvoti, ar apskritai tinki politikai?
Kaip kašėje, taip ir politikoje, taisyklės, net kotletiškiausios, visiems yra vienodos. Politikoje net geriau. Ilgo čempionato (kadencijos) metu pats gali keisti žaidimo taisykles. O jei taip, ko tada trizniuoti dėl kotletinės etikos standartų, pykti, jei užsibuvai 3 kotletų zonoje?
Prasižengei, pakelk ranką neburbėdamas, nes gausi techninę. Kas čia dar neaišku?
Mūsų kaimiečiams neaišku. Prisirovusiam prie valdžios atsitiktiniam elementui visiškai neaišku, kam dar tas fair play? Kam jam ta garbė, jei jis pats dabar valdžia, kuri ir yra tikroji garbė? Ne veltui šviesesni valstiečiai sakydavo, kad bjauriausias tas ponas, kuris į ponus iškilo iš purvo.
Nes prasisiekėlis neturi garbės kodekso. Kad ir kiek gautų valdžios, kaimietis negali dėl to tapti riteriu. Na, bent jau per viena kartą (kadenciją) kaimiečiui riterystės standartai yra nepasiekiami.
Garsus lenkų kino režisierius ir Lietuvos draugas Krzysztofas Zanussi su A.Krasovickiu parašytoje knygoje „Imperatyvas (Pokalbiai Liaskose)“ savo giminės pavyzdžiu pasakoja, ką Europoje reiškia riterystė, garbė: „Mano prosenelė spėjo iškviesti savo sūnų, kad jis padalyvautų sukilime. Jis spėjo įsijungti į jau pralaimėtą sukilimą, nes gėda būtų, jeigu jame nedalyvautų.“
Zanussi senelis tuo metu mokėsi Paryžiuje. Specialiai grįžo į Lenkiją, kad suspėtų
į paskutinį mūšį, nors jam iš anksto buvo žinoma, kad sukilėliai pralaimės. Jei bajoras iš Paryžiaus būtų pavėlavęs kelias dienas ir nespėjęs į paskutinį 1863 m. mūšį, jis nebūtų patekęs į Sibirą, o dvaras būtų likęs šeimos rankose. Bet jis spėjo!
Garbė – aukščiau dvaro, asmeninės laisvės ir gerovės. Partizanas J. Lukša, kuris, suprasdamas, kad partizaninis judėjimas pasmerktas, iš Vakarų grįžta atgal į Lietuvą žūti, taip pat pademonstravo aukščiausią riterystės lygį. Kaip ir dauguma kitų partizanų. Mūsų Seimo kaimiečiams to niekada nesuprasti. Karbauskinių kompanijai garbės standartai kelia tik pašaipas.
„Yra ir kai ko iš viduramžių, žinote, lenkai vis dar ilgisi kryžiaus žygių. Mes juose padalyvavom tik truputį, bet tada susiformavo europinis mentalitetas, atsirado visos tos vertybės, kurios iki šiol susijusios su europiniu, kaip čia pasakius, ne mitu, ne, veikiau, su archetipu: reikia padėti silpnesniems, negalima mušti gulinčio, – rašo Zanussi knygoje, kuri šiųmetėje Vilniaus knygų mugėje bus pristatyta jau ir lietuvių kalba. – Ir, aišku, santykiai su moterimi – kad ją būtina ant rankų nešioti. Tarkime, azijinėje tradicijoje nieko panašaus nėra. Bizantijoje šito irgi jau nebeliko. O Europoje tai, kas vadinama ševaljė (riteris) – tai žmogus, kuris viską matavo savo garbe, ir garbė jam buvo svarbiausias dalykas, jam visų svarbiausia buvo išsaugoti garbę.
Buvo laikoma, kad riteris negali meluoti, jeigu jis meluoja, netenka garbės, o tai reiškia, kad jis nevertas būti riteriu. Ir tai labai brangiai kainavo, nes tik tas, kas galėjo leisti sau turėti riterio šarvus – o jie kainavo milžiniškus pinigus – ir žirgą, buvo laikomas visaverčiu riteriu.“
Mes, lietuviai, riterystės ragavom dar mažiau nei lenkai.
Gedimino brolis Margiris prakišo dvikovą Čekijos karaliui Jonui dėl to, kad gerai nežinojo taisyklių. Riterystę puoselėti realiai ėmėsi tik Vytautas Didysis. Jis pats 1408 m. priimtas į riterių ordiną, riterių turnyrus, surengė ir keletą kryžiaus žygių, iš kurių mūšis prie Vorsklos 1399 m. tapo didžiausiu jo gyvenimo, o gal ir Lietuvos pralaimėjimu.
Beveik nieko nežinom apie garsiausią savo riterį Albertą Manvydą Jr., kurio dvikovą ietimis – tjostą su Bavarijos hercogu Kristupu per 1475 m. Landshute vykusias Jadvygos Jogailaitės ir hercogo Jurgio vestuves aprašė visos kronikos.
Nugalėjo Kristupas, bet jis Manvydui atidavė turnyro prizą ir dar padovanojo brangų žirgą. Tokia pagarba lietuviui nebuvo savaime suprantama, ją turėjai išsikovoti.
Taisyklės europinėje kultūroje kuriamos tam, kad jų būtų laikomasi, o ne tam, kad jos būtų laužomos, sulaužius sukotletinamos ir lengvabūdiškai apeinamos tų, kurie turi valdžią, kaip įprasta į rytus nuo Medininkų.
Tačiau ir mūsų Seimo kaimiečiai taisykles toleruoja tik tol, kol jos jiems naudingos. Kai tik taisyklė kerta per nuosavą snapą, mūsų kaimietis suras šimtą priežasčių, kodėl jos nesilaikyti. Sakys, kad tai elito sąmokslas, kad mėgėją (kitu atveju kažkodėl laikantį save profesonalu) muša visi – politikos apžvalgininkai, LRT, konservatoriai ir šiaip tamsos jėgos.
Riteris Manvydas ir jo šlovė mūsų Seimo kaimiečiui – tas pats, kas jaučiui nauji vartai ar amerikonų Kongreso knygelė „Ethics Manual“ („Etikos vadovėlis“): tik būūū ir atatupstas. Taip ir šnekamės. Tu jam apie garbę, jis tau apie kotletus.