Liko tik tabu ATACMS raketoms, mušančioms už 299 km. Bet ir tai tik laiko klausimas.
Čekijoje generolas P.Pavelas įspūdinga persvara laimėjo prezidento rinkimus nugalėdamas korumpuotą milijardierių A.Babišą. Kuris likus kelioms dienoms iki antrojo turo traukė rusiškas čiastuškas apie „taiką“ ir tai, kad, išrinktas prezidentu, spjautų į NATO 5 str. – nesiųstų Čekijos karių padėti Lenkijai ir Baltijos šalims, jei šios būtų užpultos Rusijos.
Gėrio pergalei itin svarbus balsavimas. Čekai pagaliau pasiuntė zemanus ir babišus paskui rusų karinį laivą, drauge balsuodami už paramą Ukrainos kovai iki pergalės prieš fašistinę Rusiją.
Iš to, koks kauksmas atsirito nuo Maskvos pelkių, galima suprasti, su kokia viltimi Bunkeris laukė Babišo pasirodymo Prahos Hrade.
Naktį degė ir sproginėjo Irano dronų ir amunicijos sandėliai, Chamadano ir Keredžo karinės bazės, revoliucijos sargybinių štabas ir specialiųjų pajėgų būstinė.
Degė gamykla tų pačių „šachedų“, kuriuos teroristai ajatolos tiekė Rusijos teroristams, o šie sprogdino Kyjivo, Odesos, Dnipro ir kitų Ukrainos miestų gyvenamuosius namus. Tai ne mūsų dronai, maivėsi ajatolos, pagal profesinį pašaukimą lyg ir turintys mokyti tikinčiuosius nemeluoti.
O dabar kiti dronai atskrido ir sudaužė karo nusikaltinams naudojamų Irano dronų fabrikėlį. Atpildas atėjo net labai greitai.
Panašu, ataką surengė Izraelis, kuris susilaukia vis daugiau pagrįstos kritikos už tai, kad demonstratyviai atsisako padėti Ukrainai ginklais. Heruzalė neatsižvelgė net į Vašingtono prašymą perleisti Ukrainai „Hawk“ oro erdvės gynybos sistemas, kurių Izraelis nebenaudoja.
Bet Irano ginklų ir amunicijos fabrikų išvedimas iš rikiuotės – netgi didesnis indėlis į Ukrainos pergalę nei oro erdvės gynybos sistemų perdavimas. Be abejo, Izraelis tai padarė reaguodamas į teroristinius išpuolius savo šalyje ir vadovaudamasis tik savo saugumo interesais, bet juk svarbu rezultatas. Putino reichas kuriam laikui liks ir be iranietiškų dronų, ir be raketų.
Tai, kad Vakarų demokratijos atsikrato paskutinių tabu, rodo, kad Vakarų politikai daug išmoko iš Rusijos agresijos. Supranta, kad ramybę Europoje garantuoja tik Ukrainos pergalė ir visų užgrobtų žemių atsiėmimas. O juk pirmaisiais karo mėnesiais ne tik Vakarai, bet ir Ukraina buvo pasiryžusi separatinėms deryboms, kad tik sustabdytų agresiją.
Dabar situacija kardinaliai pasikeitė. Ukraina suprato, kad Rusijos tikslas – sunaikinti Ukrainą ir ukrainiečius kaip tokius, todėl nei derybos, nei laikinos paliaubos jiems niekaip nepadėtų. O Vakarai pamažu atsikratė Rusijos baimės sindromo.
Dabar kiekviena karo diena Rusijos reichui virsta didesne klaida net ir už klaidą pradėti karą su Ukraina. Pradedant karą buvo galima bent jau tikėtis užimti Kyjivą per tris dienas. Dabar Maskvai lieka tik viltis, kad po pusės metų įnirtingų kautynių ir paklotų dešimčių tūkstančių kareivių užims Bachmutą, bet net ir tai šakėmis ant vandens parašyta.
Putino reichas iš metus trunkančio karo nieko nepasimokė. Ir nepasimokys. Kodėl?
Mokosi tas, kuris mąsto racionaliai, sveria kiekvieno sprendimo naudos ir nuostolių santykį. Rusijos nacistai, kaip ir jų pirmtakai, mąsto iracionaliai. Jie klaidžioja susikurtų pseudoistorinių mitų, nuoskaudų ir keršto pašaliais. Priešingu atveju Rusija nebūtų pradėjusi karo.
Yra toks memas su eksprezidentu Medvedevu ir dviem skirtingos esencijos buteliais. Bičas grasina per dvi valandas nugalėti „Finlandia“, o po to iškart pulti „Ararat“. Rusijos politika – kaip du vandens lašai panaši į šitą memą, tik vietoj butelių – tikros valstybės.
Iracionalus Putino ir jo mafijozų mąstymas „specialiai karinei operacijai“ iš esmės bepaliko tik vieną tikslą – keršyti Ukrainai už geopolitinį pralaimėjimą: sugriauti kuo daugiau miestų, nužudyti kuo daugiau ukrainiečių.
Rusija, jau netekusi 126 tūkst. karių ir karininkų vien užmuštais, iš keršto pasirengusi pakloti dar tiek pat ir dar. Varys žudyti ir žūti vieną mobilizacijos bangą po kitos. O rusai paklusniai eis.
Ten, kur praėjo „Russkij mir“, ten miestai ir žemės tapo dykra. Donbasas didele dalimi paverstas negyvenama zona. Rusijos ordos artilerija ir raketos Mariupolį, Popasną, Severodonecką, Lisičanską, Soledarą, Bachmutą, dešimtis kitų miestų ir šimtus kaimų arba visai nušlavė nuo žemės paviršiaus, arba pavertė juos žmogui netinkama gyventi vieta.
Tai, kas liko iš prieš metus dar klestėjusių Ukrainos miestų, perėjus per juos rusų pasauliui, kelia regimą šiurpą. Tai galima matyti iš fotografijų ir filmuotų vaizdų. Daug sunkiau suprasti karo padarinius derlingiausioms Europoje žemėms. Daugumai žmonių atrodo, kad užtenka išvaduoti Ukrainos žemes, jas išminuoti, o po to jose vėl augs neaprėpiami kviečių ir kukurūzų laukai.
Miestus galima atstatyti, o štai žemės žaizdos gali neužgyti ir per šimtą metų. Persūdyta?
Prancūzijos šiaurėje yra vieta, vadinama Raudonąja zona. Tai maždaug 1 200 kv. km plotas, kur Pirmojo pasaulinio karo metais vyko Verdeno ir Somos mūšiai. Ši vieta, dydžiu bene dukart pranokstanti Vilniaus, Kauno ir Klaipėdos teritorijas kartu sudėtas, jau daugiau kaip šimtą metų nedirbama, o ir gretimose žemėse ūkininkai kasmet išaria tonas sprogmenų.
Išminuodami šią teritoriją jau žuvo per 600 prancūzų ir belgų išminuotojų, susisprogdino per 250 civilių, apie 500 sužeista. Kaip puikioje knygoje „Karo žmonės“ rašo istorikas G.Petkevičius, visiškai išvalyti šioms žemėms prireiks 300 metų. Bet tai – optimistinis variantas. Pesimistinis – 700 metų.
Kvadratiniam kilometrui sprogmenų prie Bachmuto ir Soledaro, tenka turbūt mažiau, bet tikrai daug. Putino kiaušiniai ilgam apnuodijo derlingą Ukrainos žemę. Apnuodyti dar daugiau – toks tikrasis, dabar jau ir įslaptintas Rusijos „specialios karinės operacijos“ tikslas – dešimtys raudonųjų zonų Ukrainoje, netinkamų nei dirbti, nei gyventi šimtus metų.
Čia gėrio pergalė „iš principo“ baigiasi. Bent jau šiuo metu. Trys mėnesiai vokiškų kalbų – gal duosim, gal neduosim Ukrainai leopardų – suteikė Rusijos reichui būtino atokvėpio ir iliuzijų. Vietoj vieno vakarietiško tanko modelio Ukraina gauna tris skirtingus, kas taip pat nepagreitins jų panaudojimo.
O stoja dar vienas sunkiausias karo etapas. Kol leopardai ir abramsai pasieks Ukrainą, kol tankai taps jėga fronte, Ukraina gaus vakarietiškų naikintuvų, Rusijos orda bandys surengti naują didelį puolimą. Negailės nei žmonių, nei geležies. Ukrainoje atsiras dar viena kita raudonoji zona.
Tokia lėto vakarietiškų tabu ir Rusijos baimės sindromo įveikimo papildoma kaina. Būtų gerai tos kainos nepamiršti siūlant vietoj modernių leopardų ukrainiečiams ir toliau kišti iš pakampių surankiotus senus rusiškus tankus, kaip samprotavo Lietuvos kariuomenės vadas.
