Politika be išskaičiavimo? Jei tik išskaičiavimu nelaikysim Konstitucinio teismo išskaičiavimo, kad šalis negalinti būti be Vyriausybės, todėl KT teisėjai premjerui be išskaičiavimo ir davę carte blanche papildomam neteisėtam valdymui net iki Kūčių.
Kas blogiau – neteisėta Vyriausybė in action ar gyvenimas išvis be Vyriausybės? Tik itin drąsioje, ne pagal išgales prabangiai gyventi sau leidžiančioje šalyje gali gauti tokį platų pasirinkimą.
Klausimas, kas pas mus dar teisėta ir kaip iš neteisės gali kilti teisė, jei pati valdžia yra neteisėta, bet visi jos sprendimai vis tiek kažkaip tai išeina teisėti, mažų mažiausiai prilygtų oro pagadinimui moterų draugijoje, teisės neragavusio proto grupiniam išprievartavimui ir Palmiros horoskopų pritaikymui politiniams sprendimams priimti viename.
Tai geriau neklausinėti. Gresia sąmonės skilimas ir konstitucinės haliucinacijos. Ne tik ūkininkams, inžinieriams, ekonomistams, namų šeimininkėms ar šiaip intelektualams. Silpnesnių nervų teisininkams ir politikams – taip pat.
Pakaks susitelkti į premjerą ir jo kabinetą. Šita jo Vyriausybė yra nelegitimi. Protokolinė. Veikianti be tam reikalui būtinos Seimo patvirtintos Vyriausybės programos.
Taip išeina, kad Seimo dauguma, apskritai visi jo nariai, kurie pernai balsavo už protokolinį Vyriausybės patvirtinimą, pjovė konstitucinį grybą. Prezidentas Nausėda, kuris, kaip 2019-ųjų rugpjūčio 7-ąją prezidentas.lt puslapyje pranešta, „vadovaudamasis Konstitucija“, pasirašė dekretą, patvirtinantį atnaujintos Vyriausybės sudėtį, irgi kiek tai pašokinėjo ant Konstitucijos.
Pagal Konstituciją, nėra kito būdo Vyriausybei iš naujo gauti įgaliojimus, kai pasikeičia daugiau nei pusė ministrų, kaip tik Seimo pritarimas jos programai. Premjeras be išskaičiavimo rado. Protokolinis nutarimas. Vienkartinis. O ko daugiau reikia, jei neteisėtu būdu vis tiek valdai teisėtai?
Galima būtų kabinėtis, kad ekspolicininko vadovaujamoje Vyriausybėje teisininkų nerasta. Ir Nausėdos Prezidentūroje nerasta. Galima būtų tą Seimo „protokolą“ nurašyti į liberalus atvirtusiam Seimo Pranckiečiui. Ką ir daro teisę šiek tiek studijavusi LŽVS teologijos daktarė.
Tik, o ką tai keičia? Kad ir kaip moksliškai aprašytum žmogaus mėšlą, jis vis tiek bus tik š. Konstitucija Lietuvoj – kaip aukščiausių valstybės pareigūnų batutas.
Ar nors vienas iš šokinėtojų ant Pagrindinio šalies įstatymo bent dabar pripažins tai? Bent vienas prisipažins padaręs klaidą, kuri kenkia pilietinei taikai ir tarptautiniam valstybės prestižui?
Čia pat būtina priminti: koroninis biudžeto švaistymas, dalijant mokesčių mokėtojų pinigus į kairę ir į dešinę, taip pat nėra legitimus. Nelegitimi Vyriausybė taškėsi milijardais neteisėtai. Seimas prieš tai privalėjo patikslinti šių metų valstybės biudžeto įstatymą. Bet tai nepadaryta.
Taigi, kad ir kas ką sakytų, nelegitimi Vyriausybė – logiška Skvernelio kadencijos, pradžioje išmaniai pabarstytos profesionalų pudra, pabaiga. Vainikas smulkmeniškumui, kerštavimui, pykčio priepuoliams ir nuolatiniam ieškojimui kaltų.
Skvernelio kadencija baigiasi taip pat kaip ir prasidėjo – nešlovingai. O prasidėjo ji nuo išskaičiavimo – lizinginių santykių su „Agrokoncerno“ ponu prieš 2016-ųjų Seimo rinkimus. Politikas, kurį prieš rinkimus galima išsinuomoti už maždaug 1700 eurų per mėnesį, buvo nauja ir nepabijokim to žodžio – kraupi šalies politinė realybė. Vedanti naujų išskaičiavimų keliukais.
Asfaltas iki premjero namų be eilės už beveik 0,5 mln. eurų. Darbo vieta premjero žmonai „Orlen Lietuva“ bendrovėje, kas laike kažkaip tai sutapo su ministrų kabineto suteiktomis privilegijomis tai pačiai bendrovei. Meilė be išskaičiavimo jedinskiams ir rozovoms.
Kiekvieną socialinį konfliktą, ar tai būtų gydytojų ir slaugytojų, ar mokytojų reikalavimai Vyriausybei, premjeras baigdavo pykčio pliūpsniais visam sluoksniui – jauniems gydytojams, profesoriams, mokytojams.
Dabar, kai Teisingumo ministerijai pavaldi Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba premjero prašymu faktiškai grąžino šalyje cenzūrą, uždrausdama minėti ne tik Skvernelio, bet ir kitų politikų pavardes, net naudoti jų siluetus knygų viršeliams ir reklamai, galima be pritempimo teigti, kad nelegitimios Vyriausybės vadovas visą kasdenciją atkakliai ieškojo, kuo pakeisti glavlitą – sovietinės cenzūros įstaigą.
Premjeras kiekviena pasitaikiusia proga, o ir be progos mažino atviros Lietuvos teritoriją. Buvo trinami Vyriausybės pasitarimų įrašai ir meluojama dėl jų saugojimo tvarkos. Registrų centro vadovu paskyrus buvusį estetešniką ieškota būdų, kaip žurnalistams apmokestinti Registrų centro duomenis, kad neliktų jokių galimybių tirti korupcijos.
Vartotojų teisių apsaugos tarnyba – kokia ironija – užuot gynusi vartotojus nuo nesąžiningų gamintojų ir prekeivių – tapo premjero, vadovaujančio nelegitimiai Vyriausybei, cenzūros įstaiga, kurios tikslas – užčiaupti burną valdžios kritikams.
Liūdna, bet drauge dėsninga, kad Vyriausybei pavaldi kontora taip smuko būtent tą dieną, kai pati Vyriausybė pripažinta neteisėta.
Lygiai taip pat turbūt dėsninga, kad tai kone sutapo su LRT žurnalistiniu tyrimu, nustačiusiu, kad nenaudingam šaliai sandoriui dėl testų dirigavo premjero aplinka. Pavedimą skubiai pradėti pirkimą davė Skvernelio patarėjas. Per 0,5 mln. testų iš bendrovės, iki tol nedalyvavusios viešuosiuose konkursuose, nupirkta trigubai brangiau, nei už juos mokėjo kitos institucijos.
Didžioji dalis tų testų nebuvo panaudoti. 6,05 mln. eurų – kaip į užpakalį. Tai, kad dėl to paskubom nurašyta nežinomos sveikatos apsaugos viceministrės galva, irgi šį tą sako apie nelegitimią Vyriausybę: premjeras ir ministrai niekada už nieką nėra atsakingi, tik iešmininkai. O vartotojų teisių valdininkai tuo metu kapstė kodeksus, bandydami trūks plyš apginti premjero šešėlį. Be išskaičiavimo turbūt.
Kas ta politiko atsakomybė ir kas ta Konstitucija? Jei tavo rankose reali valdžia. Kaip tai atrodo praktikoje, parodė buvęs STT vadas, Registrų centro vadas Urbanavičius. Vargšei padavėjai kavinėje: nešk greičiau kotletą, tu!
Nereikėtų stebėtis, jei ryt poryt tą kavinę užgrius naujųjų laikų Vingių Jonų valdomas STT. O visos Žemaitijos ir Aukštaitijos uošvienės vingienės pritariamai burbuliuos, kad taip ir reikia.
Liūdna Baltosios Rusios padėtis su išprotėjusiu antikonstituciniu veikėju daugumai lietuvių net ir dabar, regis, nesufleruoja paprastos išvados, kaip pavojinga yra kadencija po kadencijos patikėti valstybės vairą žmonėms, kurie šiame pasitikėjime – be jokio kito išskaičiavimo – mato tik neribotą valdžią, bet niekada – tarnavimo žmonėms.
Tai, Dieve padėk, kad iki Kūčių naujajam Seimui pavyktų sudaryti bent kokią Vyriausybę. O tai, išbandę ilgą gyvenimą su neteisėta Vyriausybe, prieisim ir prie gyvenimo visai be Vyriausybės.