Raukytis verčia ne pats kompromisas, kuriam ryžosi Šimonytė, siekdama išsaugoti Nausėdos veidą. Kompromisai politikoje būtini, netgi sveikintini. Bjaurėtis verčia veidmainiškas ir savanaudiškas Prezidento elgesys ir tai, kieno sąskaita tas kompromisas pasiektas.

Prezidento elgesys, priešingai nei Nausėda yra deklaravęs, nesiskyrė nuo Grybauskaitės. Nausėda bandė iš atminties suvaidinti Grybauskaitę, kuri kažkada Putino pavyzdžiu buvo paskelbusi save Konstitucijos „garantu“, ir, bent jau 2016-aisiais formuojant ministrų kabinetą, nelabai jos raidės ir dvasios paisė.

Raukytis verčia ne pats kompromisas, kuriam ryžosi Šimonytė, siekdama išsaugoti Nausėdos veidą. Kompromisai politikoje būtini, netgi sveikintini. Bjaurėtis verčia veidmainiškas ir savanaudiškas Prezidento elgesys ir tai, kieno sąskaita tas kompromisas pasiektas.

Kaip aktorius Nausėda nesublizgėjo. Scenoje blaškėsi it berniukas, dorai neišmokęs teksto. Vos tik Šimonytei paskelbus kabineto sąrašą, ėmė aiškinti, kad visas jis tikrai nebus patvirtintas.

Dar nebuvo susitikęs nė su vienu kandidatu, o miestui ir pasauliui jau buvo trimituojama, kad būsimoji Vyriausybė bloga, labai bloga.

Tai iš kur tu, žmogau, gali žinoti, jei dar nė su vienu kandidatu nesikalbėjai? Gal jie visi pasirodys puikiai? Na, bent taip „puikiai“ kaip Skuodis šiandien? Kam dar ta žeminanti, su demokratija nelabai deranti procedūra – patarėjų egzaminas visiems, – jei iš anksto žinai, kad keli iš jų nebus patvirtinti?

Įvardiji iškart, kuris kandidatas ir kodėl netinka. Bet dar geriau – nieko nekomentuoji apie patirtį ir komptetencijas bent iki tol, kol nepasikalbėjai su kandidatu, o dar geriau – su visais.

Praeityje prezidentai kandidatų savybių iki sprendimo dėl jų taip turgiškai neaptarinėdavo. Nausėda traškėjo kaip sovietų radijas prieš kapitalizmą. Išskyrus vieną kitą, visi jam iš anksto buvo negeri, visi nepatyrę, be kompetencijos ir prisidirbę. Negalėjo Nausėda jų net lyginti su tokiais profesionalais ir aksakalais kaip Narkevičius, Tamašunienė ir Sinkevičius.

Prezidento viešųjų ryšių buvo labai daug, o galima sakyti, kad ir per daug. Be jokio veiksmo. O kai taip, Prezidentas priminė provincijos teatro primadoną savo karjeros saulėlydy – partneriai nemoka vaidinti, režisieriai nebe tie, o žiūrovai net jos išėjimo į sceną neverti.

Po to, kai buvo priverstas sutikti su buvusio valstybės kontrolieriaus kandidatūra, Prezidentas, užuot prikandęs liežuvį, prapliupo kaip ne tą mašinikę gavęs vienturtėlis. Aš jam neatleisiu. Aš jam nė dienos normaliai dirbti neleisiu. Aš, aš, Mes. Tarsi šalyje dar būtų likęs nors vienas žmogus, kuris abejotų Nausėdos kerštingumu.

Savo neapgalvotais išankstiniais pareiškimais, keistu kandidatų tikrinimo būdu ir pandemijos metu nedovanotinu atsipūtimu iš lėto kalbėtis su kandidatais Nausėda įvarė save į kampą.

Ligoninės braška nuo kovidinių ligonių. Trūksta ne tik lovų, bet jau ir gydytojų bei slaugytojų. O premjeras pasiima tėvadienį. Prezidentas, premjerui jaukiai leidžiant darbo dieną namuose, nesustodamas rūsčiai varo ant Dulkio: blogas, labai blogas ministras. Konstitucija ir sveikas protas kūkčioja užrakinti Daukanto a. rūmų valytojos kambarėlyje.

Ligoninės braška nuo kovidinių ligonių. Trūksta ne tik lovų, bet jau ir gydytojų bei slaugytojų. O premjeras pasiima tėvadienį. Prezidentas, premjerui jaukiai leidžiant darbo dieną namuose, nesustodamas rūsčiai varo ant Dulkio: blogas, labai blogas ministras. Konstitucija ir sveikas protas kūkčioja užrakinti Daukanto a. rūmų valytojos kambarėlyje.

Atmesdamas kandidatus į ministrus Prezidentas gali remtis tik Konstitucija. Kuo rėmėsi Nausėda? Tas ne taip pakalbėjo. Anas kažko nesugeba. Neturi vadovavimo patirties. Visa tai – galios argumentai. Jie neplaukia iš Konstitucijos. Kepurinę ant Pagrindinio šalies įstatymo šoka.

Ministras yra politikas. Sveikatos apsaugos ministras neprivalo mokėti pastatyti lašelinę, o vidaus reikalų ministras nebūtinai turi mokėti grakščiai iššokti pakelėje iš krūmų su lazdele. Nausėda nepateikė konstitucinių argumentų nė dėl vieno atmesto kandidato į ministrus.

Kodėl tada Šimonytė sutiko paaukoti Adomaitį ir Miniataitę? Kodėl drąsa po rinkimų tryškusi Laisvės partija tyliai sutiko pažeminti savo frakcijos narį Adomaitį? Dar keisčiau atrodo faktas, kad vietoj Adomaičio laisviečiai staigiai pasiūlė valstiečių ir socialdemodarbiečių viceministrą Skuodį. Kurio pažiūros neva tai artimos Laisvės partijai.

Kelių dešimtmečių istorija primena, kad tokių veikėjų pažiūros mutuoja kaip virusai. Yra artimesnės tai partijai, kuri siūlo postą. Dirbo Kubiliui, paskui Skverneliui. Reikės ir Šimonytę su Armonaite parduos. Bet tiek jau to. Jei gerai Armonaitei, kodėl blogai turėtų būti mums?

Tuo, kad net Saliamonas nerastų nė vieno punkto, pagal kurį Skuodis būtų geresnis už Adomaitį. Bet Prezidentas po susitikimo pozityviai įvertino šio kandidato tiek kompetenciją, tiek ir patirtį?

Sudegusio teatro artisto bandymas išspausti ašarą salėje sukėlė nevaldomo juoko bangą.

Adomaitis ir Skuodis – panašaus amžiaus, išsilavinimo ir politinės patirties. Tik palyginti su Skuodžiu, Adomaitis turi tą politikams būtiną pranašumą, kad jis veikė atvirai, apie jį šį bei tą žinom. Šaulių sąjungos narys, kūrė Laisvės partiją, buvo Vilniaus tarybos Finansų ir ekonomikos komiteto pirmininkas, į Seimą išrinktas kaip liberalas. O Skuodis – tikra katė maiše.

Už ko Prezidentas pakabino Laisvės partiją, kad ji tylomis nurijo karčią pasaulėžiūrinę piliulę ir net priėmė danajų dovaną – valstiečių arklį?

Šimonytė pateikė visą kabineto sąrašą. Pagal 1998-ųjų Konstitucinio teismo išaiškinimą Prezidentas visą Vyriausybės sarąšą turėjo ir tvirtinti. Arba netvirtinti. Per patį pandemijos apogėjų sukeldamas konstitucinę krizę.

Adomaitis – svetimas, bet kodėl Šimonytė leido sudeginti savo pasirinkimą? Miniataitei nestigo nei patirties, nei kompetencijos. Turbūt pirmąkart į žemės ūkio ministrus buvo siūlomas europinės patirties turintis, Vyriausybės ir ministerijos darbą puikiai išmanantis žmogus.

Prezidentas sako, kad ji paliko gerą įspūdį, bet neturėjo vizijos? Šūdmalystė tai. Prezidentinio lygio, suvyniota į sviestinį popierių, bet tik šūdmalystė. Ministras turi vykdyti Vyriausybės, o ne Prezidento programą. Ir jau ko tikrai neturi daryti, tai svaičioti, kas mūsų politikoje neretai pavadinama vizijų vardu.

Vienintelis logiškas atsakymas – Adomaitis ir Miniataitė pagal pagonių tradiciją buvo paaukoti dievams. Tiksliau, Aukštam ir Gražiam. Kompromisas išsaugoti neeilinio Nausėdos veidą. Gal net numatyti tokiai aukai iš anksto.

Vienintelis logiškas atsakymas – Adomaitis ir Miniataitė pagal pagonių tradiciją buvo paaukoti dievams. Tiksliau, Aukštam ir Gražiam. Kompromisas išsaugoti neeilinio Nausėdos veidą.

Šimonytei ir trims naujosios valdžios partijoms, turinčioms tik 73 Seimo kėdes iš 141, perėmus valstybę nevaldomos pandemijos piko metu konfliktas su Prezidentu būtų tokia pat prabanga, kaip ir Prezidento delsimas bei išsidirbinėjimai neskubant tvirtinti Vyriausybės.

Kompromisas. Savo prigimtimi kažkiek primenantis Ukrainos prezidento Zelenskio susitarimą su Putinu. Kad išlaisvintų Kerčės sąsiauryje į nelaisvę paimtus Ukrainos jūreivius, Rusijai atidavė vieną iš Malaizijos keleivinio lėktuvo „Boeing 777“ sprogdintoją, 298 žmonių žudiką. Išlaisvinimas gerai, bet burnoj vis tiek kaip kačių kaip pridirbta.

Tai, kad Vyriausybė bus patvirtinta beveik tokia, kokios siekė premjerė, žinoma, gerai. Nėra blogai, kad ir Prezidentas išsaugojo veidą. Bet ar kas nors pagalvojo apie Miniataitės ir Adomaičio veidus?

Adomaitis ir Miniataitė buvo ciniškai paaaukoti, kad galios žaidėjams būtų gerai. Mažų mažiausiai tai atrodo pošlykščiai, o Adomaičio-Skuodžio rokiruotė – dar ir įtartinai.

Pridėjus kitokios politinės kultūros lūkestį ir faktą, kad yra žinių, jog ne vienas premjerės į ministrus kalbintas žmogus to malonumo iškart atsisakė, žinant, kad naujajai valdžiai dar prireiks 50 viceministrų, daugybės patarėjų ir kitų bent kiek aukštesnio intelekto kaip kepeniai ir narkevičiai žmonių, minčių kyla įvairių.

Tapti grąžai skirta smulkia moneta – malonumas tik mazochistams ir karjeristams.