Nepaisant to, ką ir kaip kalbėjo Trumpas, visi, ir ne tik JAV, žino, kas yra amerikietiška svajonė. Tai, kad sunkiu darbu, drąsa ir atkaklumu galima tapti turtingu, sukurti sau ir šeimai gerovę. Amerikietiška svajonė žavi ir traukia šimtus milijonų žmonių visame pasaulyje. Įskaitant Lietuvą.

Estijos Liaudies partijos lyderiu šeštadienį išrinktas finansų ministras Martinas Helme ta proga sakė, kad norėtų, jog Estija taptų Baltijos Šveicarija – protinga, darbščia, aukštųjų technologijų, laisva, saugia ir itin moralia valstybe.

Tėvas ir sūnus Helmės vargiai galėtų tapti pavyzdžiu europiečiui. Bet nors jų pažiūros daug kur susišaukia su Karbauskio, Skvernelio, dalies konservatorių, Dagio, Juozaičio ir Prezidento Nausėdos pamąstymais, M. Helme, priešingai, nei Nausėda, ragino pamiršti tikslą paversti Estiją Šiaurės šalimi: „Tenykštę politinę paradigmą ir visuomenės modelį reikia laikyti ne pavyzdžiu, o perspėjimu.“

Nepaisant to, ką ir kaip kalbėjo Trumpas, visi, ir ne tik JAV, žino, kas yra amerikietiška svajonė. Tai, kad sunkiu darbu, drąsa ir atkaklumu galima tapti turtingu, sukurti sau ir šeimai gerovę. Amerikietiška svajonė žavi ir traukia šimtus milijonų žmonių visame pasaulyje. Įskaitant Lietuvą.
R. Valatka

Tikrai ne su viskuo galima sutikti, ką kalbėjo M. Helme. Bet palikim ideologinius akivarus kitai dienai. Negali paneigti, kad Estijos valdančiosios daugumos atstovas turi viziją, ją išsako. Ką liepos 6-osios proga apie lietuvišką svajonę sakė Lietuvos politikai?

Nieko. Nulį žodžių. Tiesa, Prezidentas liepė Vyriausybei padidinti pensijas. Bet kokia kaina. Dar pasiskolinti vaikų ir vaikaičių sąskaita ir primesti prie pensijos po kokį pusšimtį. Tai čia dabar tokia bus lietuviška svajonė?

Ar įmanoma bent įsivaizduoti, kad apie tokius dalykus aiškintų JAV prezidentas? O juk ne viena lietuvių politikų karta mokėjo vytis svajonę. Kai Vytis dar buvo vėliavoj ir širdy, o ne nutupdytas matijošaitinėj aikštėj.

Karalius Mindaugas iš tarp raistų ir miškų išsiblaškiusių paskirų genčių sukūrė Lietuvą ir beveik ją pakrikštijo. Didysis kunigaikštis Gediminas Lietuvai davė Miestą. Kurio Naisuva ir prie jos prisišliejusi konservatorių dauguma iki šiol nesupranta. Vytautas Didysis sukūrė imperiją, beveik užvaldė Rytus ir turėjo svajonę grąžinti Lietuvai karalystės statusą.

Karalius Mindaugas iš tarp raistų ir miškų išsiblaškiusių paskirų genčių sukūrė Lietuvą ir beveik ją pakrikštijo. Didysis kunigaikštis Gediminas Lietuvai davė Miestą. Kurio Naisuva ir prie jos prisišliejusi konservatorių dauguma iki šiol nesupranta. Vytautas Didysis sukūrė imperiją, beveik užvaldė Rytus ir turėjo svajonę grąžinti Lietuvai karalystės statusą.
R. Valatka

Trijų sukilimų dalyviai svajojo nusimesti carų jungą. Kudirkos, Šliževičiaus, Griniaus, Smetonos ir Tūbelio karta atkūrė Lietuvą ir ją beveik sueuropino. Sąjūdžio karta išvedė Lietuvą iš komunizmo ir sovietijos, atvedė į NATO ir ES.

Kokia dabar yra ta lietuviška svajonė? Kokią svajonę turi partijos? Liepos 6-oji – dviguba proga. Ne tik Mindaugo karūnavimo diena – iki Seimo rinkimų 96 dienos. Kada daugiau, jei ne dabar?

Gal dar pasakys? Laiko visa para. Tačiau ką gali pasakyti dabartinio Seimo partijų lyderiai? Tokio Seimo, kurio daugumos svajonė yra vienoje sostinės turgaus aikščių matyti raitelį ant žirgo. Paminklą, kokius prancūzai, vokiečiai ir kiti Europoje statė XIX a. viduryje.

Prieš kišimąsi į miesto savivaldos reikalus, nurodant net tai, kokie turi būti būsimo paminklo gabaritai, Seime balsavo klaiki mažuma. Konservatorių lyderio G. Landsbergio tragedija – jo nepalaikė jo paties partija. Vienui vienas. Niekas net nežino, o kokia konservatorių rinkimų sąrašo Nr. 1 Šimonytės nuomonė aikštės užgrobimo klausimu. Greičiausiai ir ji prieš, bet iki rinkimų geriau patylėti.

Dėl „originalumu“ tvieskiančio žirgo su raiteliu kaip pasibaidęs arklys šuoliuoja ne pirmas Seimas. Pasikėsinimą į Gedimino miesto aikštę kažkada vetavo dar Prezidentas Adamkus. Kada tai buvo? Gal šitas žirgas ir yra lietuviška svajonė – juk dėl jo mušasi bene trečia politikų karta? Mes be žirgo nenurimsim?

Kita vertus, liežuvis neapsiverstų sakyti, kad Lietuva ir šiandien yra atsilikusi nuo senosios Europos per 150 metų. Greičiau susipainiojusi. Per dažnai nepakelianti akių nuo grindinio. Neleidžianti nei sau, nei kitiems nusijuokti, pasišaipyti iš savęs. Neužsiciklinti.

Kokią lietuvišką svajonę, be įprastų uždrausti, sugriežtinti, neleisti, atimti ir padalyti, siūlo nacionalinės partijos prieš Seimo rinkimus?

Liberalų sąjūdis siūlo tautai Seimo Pranckietį, ir viskas tuo pasakyta. Tokį neliberalų tipą, kurio reikia liberalams, kad jie būtų patrauklesni rinkėjams. Dėžutė nuo alkoholio su 106K prieš ketverius metus atrodė kiek originaliau.

Seimo Pranckietis kaip Liberalų sąjūdžio sąrašo Nr. 3 yra tas pats, kas kitam premjero keliukas. Išsiasfaltuoti keliuką už valdiškus be eilės. Pastatyti Rusnės estakadą tik tam, kad galėtum į atidarymą atvykti prieš pat II Prezidento rinkimų turą pasiblizginti, ir neatvažiuoti, jei į jį nepatekai. Išsaugoti Vijūnėlės dvarą. Pernuomoti už dyką gautą Seimo viešbutį. Servizas už kanceliarinėms išlaidoms skirtus pinigus.

Socialdemokratas Bradauskas siūlė partijai perleisti Kaišiadorių rinkimų apygardą jo sūnui. Vyriausybė visiems senjorams – po 200.

Kuo ne svajonės, sakysit? Turbūt svajonės, tik lėkštos. Po kiek jūsų svajonė?

Žmogus, gyvenantis be svajonės, tik gadina orą ir teršia gamtą. Taip, taip, ir svajotojai lygiai taip pat gadina orą ir teršia gamtą. Tačiau žmogus be svajonės, nieko, be to, kad gadina orą ir teršia gamtą, daugiau ir nedaro. O kaip su partija be svajonės? Tauta?

Žmogus, gyvenantis be svajonės, tik gadina orą ir teršia gamtą. Taip, taip, ir svajotojai lygiai taip pat gadina orą ir teršia gamtą. Tačiau žmogus be svajonės, nieko, be to, kad gadina orą ir teršia gamtą, daugiau ir nedaro. O kaip su partija be svajonės? Tauta?
R. Valatka

Net Rusijos caru de facto iki gyvos galvos pseudoreferendume paskelbtas Putinas ir tas turi svajonę – pasiekti, kad ant valgomųjų ledų „Raduga“ (vaivorykštė – rus.) popierėlio nebūtų vaizduojama vavorykštė, galinti išvesti mažus rusiukus iš doros kelio.

O mes neturim svajonės. Liepos 6-ąją grįžtam į raistus ir miškus. Kaip Mindaugo laikais. Atsipūsti. Kam mums ta svajonė, kai ir taip gerai?

Be jokios ironijos čia. Kai ideologiją galima pakeisti Pranckiečiu, o pinigų gauti iš valdžios, kad jos gerumą patirtum, lietuviška svajonė, kaip ir bet kita, įskaitant amerikietišką, postmoderniam žmogui, gyvenančiam netiesos amžiuje, jau tik atgyvena. Paskutinis atgyvenų gelbėjimosi ratas?