Kaip tas Karbauskio daktarėlis sugebėjo baigti mediciną? Be fenomenalios atminties niekas į mediciną net stoti nedrįsta. Šitiek kaulų kaulelių, nervų, kraujagyslių ir gyslų atmintinai dar I kurse išmokt sugebėjo, o apie monitoriaus ar superpelningų mokymų kainą – nė bū, nė me?
Ketverių metų kadencija nudrožė psichiatrijos daktaro atmintį taip, kad dabar ji nelyg amneziją patyrusio jo paciento: Prabundi vidurnaktį, / Dunda kažkas / Ne tai perkūnija, / Ne tai aidas praėjusios kadencijos.
Karbauskio rinktinės būras, agronomas Rimkus taip pavargo nuo rinkėjų, kad nesigėdydamas į televizijos kamerą mykia, jog tik todėl per visą kadenciją nesukurpė nė vieno įstatymo projekto, net poros eilučių pataisos neišstenėjo, kad buvo rinktas vienmandatėj apygardoj.
Rinkėjai Rimkų negyvai užkniso. Paleiskit atostogų nabagą. Tik neskubėkite ūdyti. Agronomas Rimkus bent jau nieko blogo ant jūsų galvų nepasiūlė. Jis tik balsavo, balsavo, balsavo. O už ką ir prieš ką, tai ar kam čia rūpi?
Kaip Pirminykas liepė, taip ir nubalsavo. Liaudiškai kalbant, bijok Seime durniaus su iniciatyva.
Kadencijos laikrodžiui tiksint paskutinę valandą valdančioji draugija į isteriją puolusi. Agresyviai taškosi šimtais milijonų eurų. Kurių niekas dar neuždirbo. Net ir kitąmet tų šįmet ištaškytų pinigų dar niekas nebus uždirbęs. Lietuvos Respublikos vardu pasiskolintais 5 milijardais pavargę, kadencijos nudrožti herojai isteriškai taškosi.
Siūlau 13-ą pensiją pensininkams! Šaukia Seimo narys, kaip iš akies luptas Bulgakovo herojus Šarikovas. Už, už! Duodam! Apie 14-ą pensiją pagalvot! Gerovės valstybė bus!
Kažkas nedrąsiai, iš opozicijos galiorkos vos puse lūpų klusteli: „Bet gal negalima tokių sumų be Biudžeto įstatymo keitimo, gal 200 mln. eurų papildomų išlaidų, „Sodra“ šįmet surinko 30 mln. eurų mažiau nei planuota, o valstybės biudžete ir šįmet, ir kitąmet stigs milijardų?“
Isterišką entuziazmą nušluoja agresyvi isterija: „Tu nemyli pensininkų!“. Tas, kuris myli pensininkus labiau už savo eskaladę ir 35 000 ha ariamos, bet su kurio atmintim kažkas atsitiko, – ant baltų arklių. Lapatai į 2008-uosius.
Veltui bandytum stabdyti, kad alkoholio ministras, supainiojęs lėktuvo aukščio matuoklį su grėblio kotu, kuriuo matuoja savo kūdros gylį, nubaudė ne farmacijos kompanijas, kurios nepasidavė jo šantažui, o 500 000 hipertonikų, dauguma jų pensininkai, kurie jau metus tampomi pigiausio gydymo (nugydymo?) apologeto „Mein kamph“ tezėmis ir galiausiai gali likti visai be vaistų.
Veltui rodytum į skaičius. Aiškindamas, kad farmacijos kompanijos, praradusios 0,0000000001 proc. rinkos, sukioja pirštą prie Lietuvos smilkinio. Farmacijos korporacijos nori nuversti Verygą. Sužinom vertimą iš žmonių kalbos į pavargusių herojų tarmę. Nu jo, likus savaitei iki rinkimų. Eidami žiūrėti debatų. Kas duos daugiau?
Sumažinsim mokesčius iki vieno euro, sako kažkokia vištelė (nuolankiausi atsiprašymai vištų, kurios yra itin naudingi rinkėjui paukščiai) ir šypsosi taip, lyg geležėlę radusi.
„Minimali alga ir minimali pensija viršys 50 proc. vidutinio atlyginimo“, sako ne tai tautininkai, ne tai centristai, o gal tik kontūzyti kažkurio karo veteranai. Pabandom iš naujo. Kaip lietuvių mokytoja mokė: minimalus uždarbis, net ir pensija viršys vidutinę algą 50 procentų.
Apima negera nuojauta, kad bent vienas iš šitų apuokų septintoje klasėje galėjo kirvuku užkapoti savo matematikę. O gal ir lituanistę drauge. Dėl senaties apuokams nieko nebepareikši. Lieka tik laukti saulės patekėjimo Seime. Ketverių metų Sizifo kova su minimaliu akmeniu garantuota.
Visa šita Seimo rinkimų kampanija yra apie nieką. Galime baisėtis Trumpo ir Bideno debatais, bet Trumpui, kuris yra toks pat agresyvus isterikas, kaip ir Karbauskis su Skverneliu, nešovė mintis neiti į debatus. O Skvernelis išdidžiai isteriškai į juos neina. Kaip ir Grybauskaitė nėjo.
O juk vieninteliai įmanomi debatai gali būti tik tarp Skvernelio ir Šimonytės ir galbūt dar Palucko. Tik tokie debatai apsaugotų Lietuvą, o ypač LRT, nuo tos trydos, kuri mėnesį liejasi iš ekranų ir kažkodėl tai yra vadinama Seimo rinkimų debatais.
Ką tik Valstybinės energetikos reguliavimo tarnybos, turinčios tvirtinti trišalę metodiką dėl prekybos elektra iš Rusijos ir Astravo AE, pirmininkė Seime patvirtino, kad ši valdžia rengiasi pasikliauti Rusijos elektros sertifikatais. Kemlius rašo popierių, kad elektra ne iš Astravo, o mes ir tikim, galvažudžio Lukašenkos banditus remiam.
Kam prieš pat rinkimus pateikti klausimą dėl antrosios Maišiagalos, jei ne premjerui ar energetikos ministrui? Su kuo daugiau galima apie tai debatuoti?
Kada, jei ne rinkimų kampanijos metu su valdžia diskutuoti dėl ES skirtų 6 mlrd. eurų panaudojimo? Ką Lietuvos tautai, įsisvajojusiai apie 13-as pensijas, reiškia įsipareigojimas per 9 metus sumažinti anglies dvideginio išmetimą 55 procentais? Kai nesugebėjome sumažinti nė 40 procentų, o Seimo dauguma vis tiek atsipūtusi priiminėja įstatymus tik dėl aikščių ir statulų?
Nei premjeras, nei energetikos ministras į debatus neina. Tai kam, po velnių, tokie debatai, kur kandidatai su savo dievais kalbasi, maldas iš kantičkų skaito?
Tai, kaip jie, tauzydami niekus, dabar elgiasi su brangiu eterio laiku, taip atėję į valdžią dundukai elgsis ir su mūsų 10-12 mlrd. eurų kasmet. Tikimybė, kad milijardus skirstys „žmonių gėrybei“, lygi nuliui. Skirs tiems, kurių daugiausia po jų durnystėmis pasirašė.
Prieš kelias dienas nuskambėjo pirma rinkimų kampanijos mintis, kaip išeiti iš to užburto rato, kai politikai žiūri tik į praeitį – grąžina rublinius indėlius, nurėžtas pensijas, sumažintas algas.
Pateikęs statistiką, kad per pastaruosius ketverius rinkimus vyresni kaip 50 m. žmonės sudarė 56 proc. visų balsavusiųjų, pramonininkas D. Trumpa pasiūlė suteikti balso teisę visiems piliečiams nuo pat gimimo, o kol jie sulauks pilnametystės, perleisti balsavimą už vaikus tėvams.
Tai pusė milijonų balsų. Rinkimų svorio centrą tie balsai perkeltų ten, kur žmonės daugiausia dirba dėl savo ir savo vaikų ateities. Politikos vektoriai pasikeistų kardinaliai, o iš to galiausiai laimėtų visi – nuo mažo vaikelio iki šimtamečio senelio.
Ar siūlymas be trūkumų? Idealių siūlymų nebūna. Kad ne taip rėžtų ausį, galima priminti: iki 1971-ųjų dauguma tokios demokratinės šalies kaip Šveicariją vyrų mąstė, jog suteikti balsavimo teisę moterims yra neprotinga. Šveicarija net nebuvo paskutinė Europoje. Portugalija ir Lichtenšteinas moterims balsuoti leido dar vėliau.
Tačiau užuot svarstę, kad tokia idėja nuo mažens vaikus pratintų prie politikos, dalis piliečių, net nepagavusių kampo, siūlymą be jokios diskusijos jau pasmerkė, šaukdami apie asocialius vaikus, slapto balsavimo išniekinimą ir kitokią Sodomą su Gomora.
Ar neatrodo keista, kad rinkėjas gali lengvai susitaikyti su tryliktomis pensijomis, 200 eurų pakiša jam iš pasiskolintų pinigų ir tiesioginiu valstybės klampinimu į skolą, o pasitarimo šeimoje negali nei suvokti, nei net apie jį ramiai padiskutuoti?
Bet dar blogiau, kad visi politikai leido sau šį pasiūlymą nutylėti. Panašiai, kaip Putinas trečią mėnesį nutyli mitingus Chabarovske: o gal nusibos? Kodėl niekas iš 1755 kandidatų į Seimą (jų net ketvirtadaliu be mažojo piršto daugiau nei 2016 m.) nereagavo į vienintelį racionalų šios rinkimų kampanijos pasiūlymą?
Iškyrus kokius 15-20 kandidatų, suprantančių, kas yra politika, likusieji 1735, nepriklausomai nuo to, ar jie penktą kadenciją Seime, penktą ar tik pirmą kartą bando į jį patekti, yra pavargę herojai nudrožtomis pilkosiomis smegenėlėmis. Kam keisti subraižytą plokštelę, jei ji dar kažką sugroja? Kam galvoti, jei gali tik nubalsuoti taip, kaip vadas pasakys?
Pavargę, narzano iškankinti kandidatai ieško durnių. Kas ieško, tas randa. Kad ir sunkiai vilkdamas kojas, o dar sunkiau – liežuvį. Viskas, kas buvo ne su jais, jie prisimena.