Galima būtų ironizuoti: nacionalinis saugumas – stipriuose žabtuose. Bet ne pirmas toks, taigi neoriginalus. „Užčiaupkit tą žmogų“, aną kadenciją beveik iš tos pat vietos sušuko premjeras, skirtas partijos ar tik ne su penkių darnų programa. Darniau nebūna. Dabar kuria partiją „Vardan Lietuvos“. Demokratų.
Būta NSGK narių, reikalavusių, tiesa, nuo šoninio mikrofono, užčiaupti tuo metu kalbėjusią nėščią Seimo narę. Būta NSGK pirmininkų, metusių Seimo narei, kad ji narkomanė. Ir kokių tik valkiūnų nebuvo. Be reikalo Tomilinas čia skundžiasi policijai dėl kokio tai kepštelėjimo.
Vardan tos Lietuvos užčiaupkit tą žmogų. Uždaryk burną, asile, vardan tos. O ką, gražus šūkis būtų virš Seimo pagrindinių rūmų įėjimo pakabinus. Taurus palinkėjimas dirbti Lietuvos naudai ir žmonių gėrybei. Darnus politinio darbo apibrėžimas. Turistus iš užsienių gausiai kviečiantis.
Ta asilo burnos uždarymo proga ironizavo, šaipėsi iš Seimo, kas netingėjo. Tik iš ko juokėmės? Iš savęs juokėmės.
Dar vieni nervingi Lietuvos metai. Niekam nelaiko nervai. Ne tik Seime. Seimas jei kuo ir išsiskiria iš kitų susibūrimo vietų, tai tik tuo, kad jo posėdžiai transliuojami. Įjunk mikrofonus bet kuriame Lietuvos taške, bet kurioj troboj, net mokykloj, dar ne tokį celofaną išgirsi.
Ne tik dėl pandemijos, kuri tautinį nervą apnuogino. Kai pagalvoji, tai daugumos lietuvių lūkesčiai iškart po dainuojamosios Sąjūdžio revoliucijos kaip užkilo į kosmosą, taip dėl kažkokios kompiuterių klaidos nebegali grįžti į žemę. Sukasi orbitoje 200 km atstumu virš Nemuno. Duok jam tą, aną ir dar trečią, o svarbiausia dabar.
Vidutinis statistinis lietuvis primena tą mažą mergaitę, kuri laukdama šių Kalėdų paskutinę naktį prieš Kristaus gimtadienį tris kartus ėjo žadinti mamos su tuo pačiu klausimu: „Mama, gal jau atėjo tos Kūčios, aš labai labai jų laukiu.“
Į mamos raginimą pasistengti užmigti, nes taip greičiau Kūčių vakaras ateis, vaikas vis atsakydavo, kad ji taip laukia Kūčių ir Kalėdų, kad negali užmigti.
Kai Kūčios pagaliau atėjo, mergaitė buvo taip pavargusi, kad jos nebedomino nei skaniausi stalo valgiai, nei gausios, gražios, šitaip laukto Kalėdų Senelio dovanos. Buvo irzli ir nelaiminga tarsi į ją būtų įsikūnijęs visų šalies antivakserių pyktis, zirzė ir reikalavo tik vieno – greičiau važiuoti namo. Savo ruožtu suaugusius ėmė nervas dėl pavargusio laukti šventės vaiko kaprizų.
Taip ir Lietuva. Kantrybės nė už eurocentą. Vieni pyksta ant valdžios dėl skiepų ir galimybių pasų. Kiti lygiai taip pat aistringai varo ant tų, kurie nesiskiepija. Bemaž visi drauge pyksta dėl to, kad algos ir pensijos Lietuvoj – dar ne kaip Vokietijoj, o migrantams (ne žmonėms) šitiek pinigų išmetama.
Valstiečių tetos su televizijoms iš anksto parengtomis šukuosenomis – basomis tai prie Vyriausybės, tai prie Prezidentūros ant gruodo protestuoja.
Pavargęs, nikius rodantis besispardantis vaikas – angelėlis, palyginti su tomis visuotinio aukštojo dėmesio ištroškusiomis tetomis, besitaikančiomis konvertuoti savo atvirus pedikiūrus į Seimo kėdes. Iš kurių pagaliau galėtų uždaryti burnas visiems jų basumą pašiepiantiems asilams.
Sveiki sulaukę šv. Kalėdų – senas, gražus ir, turbūt galima sakyti, ant kantrybės pastatytas palinkėjimas geriausiu atveju paliktas feisbuko mesenžeriui. Trumpėja iki „gražių švenčių“.
Nebėra kantrybės rašyti tokį ilgą linkėjimą dešimtims tik iš feisbuko pažįstamų žmonių. O su kaimynu, kad akis į akį taip paprastai ir gražiai pasakytum, geriau nesusitikti. Nes kaimynas – (ne)antivakseris, (ne)konservatorius, (ne)maršistas ar, neduok gerasis Dieve, dar ir koks liberastas ar sorošistas gali būti.
Pritaikius lenkų rašytojo W.Gombrowicziaus žodžius apie lenkus lietuviams, išeitų, kad lietuvio, pasisukusio veidu į Vakarus, pavidalas yra drumstas, kupinas nesuvokiamo pykčio, įtartinas, paslaptingai dirglus.
Nervus į konservus, seniau sakydavo tėvai nikį rodantiems vaikams. Nebesako. Kaip gali sakyti, jei pats – nervų kamuolys? Minimali lietuviška alga nuo sausio 200 eurų viršys vidutinį Rusijos atlyginimą. Vidutinį, Karslonai. Bet minimalaus kantrybės standarto Seimas taip ir neįvedė. Jei būtų pabandęs, akmenimis dar kartą būtų užmėtytas, kartuvėm apstatytas.
Putinas žaidžia karą. Koronavirusas sėja atmainas ir mirtį – Kalėdų dieną mirė dar 19. Su „Belaruskalij“ trąšomis nekantri Vyriausybė prisišnekėjo iki užsidarymo kampe, o jos priešininkai – iki dar vienos sąmokslo lėkštos teorijos apie A.Janušką. Su Kinijos drakonu Lietuva suėjo į ilgą klinčą.
Išgyventa SSRS ekonominė blokada tautai, kuri galėjo prarasti tik grandines, buvo viena. Pelnų iš prekybos su Xi ir Lukašenka praradimas, kaip rodo nacionalinis cypimas dėl kalio trąšų tranzito išsaugojimo, – visai kas kita.
Vienintelis dalykas, kurio iš tiesų trūks lietuviui, įžengiančiam į trečius pandemijos metus su papildomai ant pečių užsimestais vertybių karais, yra kantrybė. Išlaukti. Nepriskaldyti malkų ant karštųjų. Devynis kartus atmatuoti prieš kerpant. Ne tik Vyriausybei. Bet ir prieš bliaunant ant jos, kad su visais diktatoriais reikia draugauti bet kokia kaina.
Greitai tik katės dauginasi. Laimi tas, kurio nervai šaltesni.
Kaip Lietuva laimėjo prieš trisdešimt metų. Kantrybe, laikymusi savo. Tik iš kur tos kantrybės bepaimsi. Sielos gelmėse esame amžini pienburniai, prieš kokius 65 metus dienoraštyje užrašė tas pats W.Gombrowiczius. O juk tai buvo kantrybės milžinų laikai, palyginti su mūsų pašlijusiais nervais. Uždaryk burną savo, asile.
