Iš tikrųjų taip pamanėte? Jei taip, tai kuo skubiau apsiraminkit. Po Seimo rinkimų spalį valdžia bus tokia pat lietuviška, kaip buvo.
XIX a. dažniausiai minimos sąvokos Vokietijoje buvo vokiškas vynas, vokiška daina, vokiečių miškas, vokiečių narsa, vokiečių ištikimybė ir vokiškas linksmumas. Vokiečių, kaip žinoma, prie gero tai neprivedė, bet vis dėlto, o ką turim mes?
Savo vyno neturim. Apskritai vynas mūsų valdžios paskelbtas už įstatymo ribų. Lietuviška daina varo vėžį, ir ne tik „Eurovizijoje“. Dėl lietuviško miško baigiam persipjauti. Apie narsą baisu ir prasižioti, nes, pasak dainiaus, tai šalis, kur visi didvyriai miega kapuos. Ištikima iki grabo lentos čia liko tik Širinskienė.
Cepelinai su kugeliu, ir tie, regis, nelietuviški. O dar kaip tauta esam tokie rimti, kad, perfrazuojant baroną Miunchauzeną, tai seniai tapo mūsų bėda, nes visos kvailystės pasaulyje daromos su rimta veido išraiška. Užtat turime tikrą lietuvišką valdžią.
Lietuviška valdžia yra panaši į virš bedugnės kybantį beždžionių tiltą. Tokį pat, kuris neretai rodomas nuotykių filmuose. Herojus, o kartais ir visas jų būrys turi pereiti tuo ilgu sutrūnijusiu tiltu į kitą pusę, o kartais dar ir pervesti savo arklius, asilus ir vežimus.
Tiltas toks senas, kad kas žingsnis žiojasi skylės, o iš po kojų vis nauji lentgaliai bedugnėn skraido laisvai. Lyg to dar maža, operatorius stambiu planu vis parodo vieną iš tiltą laikančių pakulinių virvių – ji įplyšusi, su kiekvienu herojų žingsniu žada nutrūkti. Kol galiausiai, herojui bent viena ranka į ką nors įsitvėrus, virvė trūksta, ir tas nabagas lieka kyboti tarp dangaus ir žemės.
Filme ši akimirka – adrenalino topas, bet viskas baigiasi laimingai. Gyvenime – ne taip herojiška, o ir su pabaiga – komplikuočiau.
Dauguma mūsų, nebūdami sugadinti meniškos prigimties, operatoriaus metaforomis bodimės. Ar netgi laikome jas antivalstybine veikla. Kaip mus nuolat apie tai informuoja Skvernelis, Bakas, Širinskienė ir Pats Pirminykas.
Nenorėdami matyti plyštančios virvės, žvilgsnį kreipiame kitur. Išpūtę akis klausomės Naisių pono ir jo lizinginio tarno isteriškos logorėjos. Stebimės, kad po blato asfaltuojami Skverelio ir Jedinskio keliukai. Lyg maži vaikai, nesuprantame, kodėl lietuviškos valdžios bebras, balsavęs už šampano suspendavimą, pagautas su taure rankoje, staiga išveda, kad šampanas – nebe alkoholis.
Lyg katinai ant palangės sustingę stebime Garliavos tetos kelionę iš cypės į cypę. Kraipom galvą, kai valstietis Gumuliauskas užsimoja paskui Putiną perrašinėti mūsų istoriją, o jo kolega Gaidžiūnas, vadovaujantis LVŽS Radviliškio skyriui, nežino, kas yra PSD.
Kai taip užsiciklini, nė nepastebi, kad beždžionių tiltas, kuriuo ką tik darsyk stebuklingai perėjo visos ligoninės ir poliklinikos, mokyklos, universitetai ir ugniagesiai, nugarmėjo į bedugnę, o lietuviška valdžia, užuot suplanavusi modernų tiltą, tai lentinei virvinei senienai palopyti skyrė pusę milijardo.
Svarstyti biudžetą ES šalies Vyriausybė turėtų pradėti ne rudenį, kaip dabar, ne pyst įstatymą, pyst antrą prieš pat Kalėdas, kad Prezidentas galėtų primesti po 3 eurus pensininkui, o tvirtinti išlaidas bent 3 metams į priekį. Kiekvienai sričiai nustačius konkrečius tikslus kasmet finansų ministras turėtų iš Seimo tribūnos aiškinti, kas pavyko, o kas ne.
Skamba kaip utopija. Nes mūsų beždžionių tilto prižiūrėtojai ką daro? Kalbant kiek utruotai, jie tik tiesia privačius keliukus Skverneliui ir Jedinskiui. Kaip beždžionių tiltai atrodo lietuviškoje realybėje?
Daugiau nei dešimtmetį mūsų mokinių pasiekimai negerėja. Nesiekia net EBPO (35 demokratines šalis vienijanti Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacija) vidurkio. Nepaisant to, kad vienam mokytojui tenkantis mokinių skaičius – mažiausias ES. Kodėl taip?
Išpūsta mokyklų infrastruktūra. Pusę švietimo pinigų suryja pastatai. Net 381 iš 1295 mokyklų turi jungtinių klasių. Kas trečia! Net 23 savivaldybės nepaveža vaikų į mokyklą. Tai iš kur rasis gebėjimai? Pagal žmonių nusistatymą mokytis visą gyvenimą Lietuva išvis – priešpaskutinė ES.
Faktas kaip blynas: jei mokinių pasiekimai viršija EBPO vidurkį ir tai išlaikai dešimtmetį, šalies BVP išauga tiek, kad atsiperka visos švietimo išlaidos. Tai Lietuva jau tris kartus galėjo atpirkti švietimui skirtus pinigus, o mes didžiąją jų dalį sukišom į daraktorių mokyklas. Į beždžionių tiltus.
Turim prisipirkę brangios medicininės aparatūros, bet net 59 proc. jos naudojam tik priešokiais, o 7 proc. išvis dūli sandėliuos. Turim 20 proc. daugiau gydytojų nei ES vidurkis, bet trūksta net 2 000 slaugytojų, kad pasiektume šį vidurkį. Ką daro valdžia, kad slaugytojų atsirastų? Ogi nieko.
Visi piktinasi eilėmis pas gydytojus, bet net 20 proc. užsirašiusiųjų lietuvių pas gydytojus neatvyksta. Tai ar čia ne beždžionių tiltas? Be to, lietuviška valdžia nemoka įmokų skirtumo už ūkininkams ir kitiems sluoksniams suteiktas PSD lengvatas.
Turim valstybės pažangos strategiją iki 2030 m. Joje deklaruotas siekis atverti viešojo sektoriaus duomenis. Bet tik 3 proc. valdžios įstaigų atvėrė savo duomenis. Šis atvirumas galėtų sukurti naudos, prilygstančios 2 proc. BVP. O tai – 800 mln. eurų.
Valstybės kontrolierius Dulkys tokį lietuviškos valdžios elgesį pernai palygino su barono Miunchauzeno nuotykiais žiemą. Naktį pavargęs baronas kažkur Prūsijoje pririša žirgą prie kyšančio iš sniego smailaus strampo. Atsibunda gulįs šalia bažnyčios, o žirgas žvengia pririštas prie bokšto. Taip ir su lietuviškos valdžios strategijomis, sakė kontrolierius. Jų net 80, bet dauguma – kaip tas Miunchauzeno žirgas – kabo nepasiekiamos, pririštos ant bažnyčios smailės.
Valstybės investicijų programą Valstybės kontrolė apskritai prilygino pelkei. Per pastarąjį dešimtmetį į ją sukišta 11 mlrd. eurų. Viskam užbaigti reikėtų dar 4 milijardų. Jų nėra. Todėl trečdalis visų projektų kapstosi pelkėje po 10, bet nutinka, kad ir 20 metų. Per pastarąjį dešimtmetį buvo pristabdytas ar nutrauktas net 900 valdiškų statybų finansavimas.
Jei taip, kam pradėti naujus? Įmeskim į mokyklą, universitetus ir gydymo įstaigas tuos 4 mlrd. eurų, kurių reikia tik pratęsti gyvastį netsakinga politikų ranka patvirtintiems projektams, ir nė nepajusime, kaip pradėjom gyventi geriau nei Švedijoje, o gydytojas net ir Lietuvoj taptų gydytoju, o ne liktų lietuviškos valdžios vergu, kaip yra dabar.
Gal nuo spalio viskas bus kitaip? Gal mes, kaip tas Miunchazenas, patys už plaukų ištrauksim iš pelkės ir save, ir žirgą?
Nebus. Po spalio toliau valdys lietuviška valdžia. Klausimas tėra tik toks – kas spalį valdžioje pakeis maždaug 30 (iš 56 atėjusių į šį Seimą) karbovalstiečių ir visus Kirkilo bebrus?
Vietoj pusės valstiečių ir visų kirkilinių įrašykit LSDP veikėjus su tokiomis pat idėjomis (valstybinis bankas, dar didesni progresiniai ir kiti mokesčiai), nušvitimą patyrusį Uspaskichą ir nušvitimo keliu pasukusį vieną kitą naują gelbėtoją nuo žydų, gėjų, lenkų, liberalų ar amerikonų ir turėsit tą patį, tik kitoj saujoj.
Tiesa, nebebus ir šito valstybės kontrolieriaus, valdžios nosį taip įžūliai į Miunchauzeno baikas murkdantį. Ko nemėgsta lietuviška valdžia, tai nemėgsta, kaip, beje, ir dauguma jūsų, tai operatorių, stambiu planu rodančių įplyšusią valdiško beždžionių tilto pakulinę virvę.
Perfrazuojant XIX a. vokiečių filosofą Nietzschę, kuris „Stabų saulėlydyje“ rašė, kad „ši tauta pati save kvailino beveik visą tūkstantmetį“, vienas iš trijų mūsų narkotikų yra „mūsų bukinanti ir buka lietuviška valdžia“.