Jei ne Kovo 11-oji, šiandien Vilniaus gatvėmis slankiotų tokios pat iš skurdo vienai dienai ištrauktos uniformuotos pamėklės su geležiukais. Bet tai būtų mažiausias blogis iš įmanomų.
Rusijoje vėl uždrausta minėti Molotovo-Ribbentropo paktą. Už mintį apie Baltijos šalių bei Lenkijos nusikalstamą pasidalijimą tarp Stalino ir Hitlerio gresia kalėjimas.
Turėtume, kaip ir pavergti rusai, šlovinti didįjį lietuvių ir kitų Europos tautų žudiką ir trėmėją Staliną. Vadą nevykėlį, gebėjusį kariauti tik žmonių lavonais užkemšant vokiečių ugnies taškus.
NKVD baudėjai fronte sušaudė daugiau savo karių, nei per Antrąjį pasaulinį karą žuvo amerikiečių. Vien Rževo mūšyje Žukovas paguldė triskarts daugiau kareivių nei amerikiečiai per visą karą. Vokiečių kulkosvaidininkai kraustėsi iš proto nesuprasdami, kaip taip galima – į skerdyklą savus varyti divizijomis.
Stalinas pats savo sėbrams ne kartą ciniškai pripažino, kad kita tauta tokius šmikius, kaip jie, seniai būtų nuvertusi. Bet rusai vėl klausosi karo šūkių „Vėl į Berlyną!“ ir „Galim pakartoti!“
Pakloji 27 mln. žmonių, dieną naktį plyšauji apie „pobiedą“ tik tam, kad, praėjus 76 m. po pergalingo karo, didžiausiais savo priešais aukščiausiu lygiu įvardytum Lietuvą, Latviją, Estiją ir Ukrainą? Kokia pergalė, jei taip drebini kinkas, kad visus savo kritikus – net žurnalistus, studentes ir kritikų senus tėvus, kaip 1937-aisiais, paskelbi užsienio šnipais?
Jei ne Kovo 11-oji, tūkstančiai lietuvių ir visi žurnalistai šiandien, kaip ir Rusijos opozicionieriai, būtų įvardyti užsienio agentais. Mes antrą kartą išvengėme 1937-ųjų Stalino retorikos, kurią perėmė Putinas ir jo režimas. Kaip ir ją lydinčių represijų.
Tiesa, turim gaują savų marširuotojų, kurie spjaudydamiesi tai už Tapšnotoją, tai už kniazių Jemelią, tai už niūrią Tetą, tai už tradicinę šeimą, kurios patys bent kartą viešai išsigynė, lemena Putino efesbėšnikų paruoštukus apie maišus Soroso ir Gateso dolerių. Bet tai dar geresnė proga šiandien pasidžiaugti.
Lietuva gali sau leisti paleisti į sostinės Vingio parką rusiškų prolių iš praeities karikatūrą. Tam, kad jaunoji karta, pasiklausiusi pašvinkusių jų anekdotų ir kremlinio melo čiastuškų perdirbinių, iš arčiau pamatę vieną kitą „našistų“ fizionomiją, susidarytų įspūdį, kokia būtų Lietuva, jei prieš 31 m. nebūtume atgavę laisvės.
Anglų ir amerikiečių aviacijos sulyginta su žeme Vokietija per porą dešimtmečių tapo turtingiausia Europos valstybe. Karo nugalėtoja Rusija po 76 metų gali pasigirti nebent tuo, kad jos algų vidurkis pasiekė net 50 proc. Lietuvos vidutinės algos. Nugalėtojų raudonarmiečių pensija dešimt kartų mažesnė nei vermachto veteranų.
Kaip kažkada rašė baltarusių rašytojas, karo dalyvis V.Bykovas, „iškovoję pergalę, mes negavome laisvės. Pergalę iš mūsų pavogė Stalinas. Su pergale SSRS tautos gavo tą pačią komunistinę vergiją ir skurdą“.
Dabar iš rusų pergalę vagia Putinas. Ar rusai neturėtų švęsti?
Antrasis pasaulinis karas buvo baisiausias karas žmonijos istorijoje. Pamiršti jo nevalia niekam. Ir dėl 50 mln. žuvusių, ir dėl baisių nusikaltimų žmoniškumui. Reta valstybė šitame kare gali pasigirti buvusi tik laisvės ir teisingumo pusėje nuo pradžios iki galo.
Bet Rusija kaip SSRS teisių perėmėja šitame kare ypač retai stovėjo laisvės ir teisingumo pusėje. Ant Stalino pergalės vėliavų per daug nekaltųjų kraujo. Kurį Putino režimas, pavertęs pergalę šėtono apžavų kankanu, visaip, įskaitant kalėjimą, bando ištrinti iš rusų atminties.
Šiandien šalia Putino parade stovėjo tik Tadžikistano diktatorius Rachmonovas. Per Tadžkikistaną eina pagrindinis narkotikų kelias į Rusiją. Tuo viskas pasakyta. Šėtono apžavais durstyta karo istorija XXI a. net ir ne patiems pavyzdingiausiems lyderiams darosi britki.
Karo pabaigos šventimas Rusijoje be atgailos yra šokis ant savo pačios žuvusiųjų ir nužudytųjų kaulų. Antrąjį pasaulinį karą SSRS pradėjo kaip agresorė užpuldama Suomiją, po to tris Baltijos šalis, Rumuniją, o Lenkiją – vienu metu su Vokietija, iš anksto su ja susitarusi.
Stalino pergalė vien tik Europoje reiškė ilgam prarastą laisvę, komunistinę vergovę, net valstybingumą 150 mln. žmonių. „Pergaliečiai“ suskaldė Vokietiją, Vietnamą ir Korėją, o pačių rusų ir baltarusių pavergimas pratęstas.
Raudonoji armija ir NKVD padarė ne mažiau karo nusikaltimų nei vermachtas ir SS. Ištremtos Krymo totorių ir čečėnų tautos, masiniai lenkų, ukrainiečių, lietuvių, latvių ir estų trėmimai į Sibirą, jų karininkų, politikų ir mokytojų įkalinimas, lenkų karininkų masinės žudynės Katynėje ir Charkove, sudeginti Lietuvos kaimai, 4 mln. pergalingai išprievartautų vokiečių moterų, bado mirčiai sąmoningai palikti keli milijonai Rytų Prūsijos vokiečių – tik baisiausi iš jų.
Daugelis mūšių, kuriuose Stalino generolai be jokio plano varė į mirtį ištisas armijas, kaip ir Leningrado žmonių marinimas badu taip pat turi karo nusikaltimo bruožų.
Karo nusikaltimus SSRS tęsė 1953 m. Berlyne, 1956 m. Vengrijoje, 1968 m. Čekoslovakijoje, 1989-1991 m. Tbilisyje, Baku, Vilniuje ir Medininkuose. SSRS teisių perėmėja Rusija – 2008 Gruzijoje, 2014-2021 m. – Kryme ir Donbase, nuodydama ir sprogdindama Londone, Čekijoje ir Bulgarijoje. Sprogdindama ir nuodydama rusus Maskvoje, Volgodonske.
Grasina pakartoti „pergalę“. Ką jie gali pakartoti? Represijas, badą, skurdą ir suirutę. Ką išbando ant rusų. Bet tai jau yra nebe mūsų, lietuvių, o daug iškentėjusios rusų tautos kantrybės reikalas. Tik patys rusai nuspręs, kiek ilgai jiems kvėpuoti oru, užnuodytu šėtono apžavų dujomis.
Mes rusus galim tik užjausti. O klausydamiesi pergalinės putinistų isterijos turim progą dar sykį pasidžiaugti, kad jau 31 metus su tais šėtono apžvais nebeturim jokių dalykų. Dar daugiau. Lietuva tapo orientyru ir traukos objektu rusų disidentams, apskritai laisvę mylintiems rusams.
Šeštadienį LRT laida „Rusų gatvė“ parodė reportažą apie Panevėžyje trejus metus gyvenantį imigrantą iš Rusijos R.Basyrovą. Ruslanas dirba suvirintoju. Laisvalaikiu kuria tinklalaidę „Ruslan“, kurioje pasakoja, kaip gera gyventi Lietuvoje – Europoje, apie kurią jis ilgai svajojo.
Ruslaną žavi lietuvių tvarkingumas, švara ir laisvė. Iš visų ES šalių Lietuvą savo svajonių šalimi pasirinkęs rusas mato daugiau laisvos Lietuvos privalumų nei mes patys.
Gražus lūžis. Po karo okupantai siuntė pas mus savo atmatas – žiaurius opričnikus, spirito vergus ir šiaip propagandos suluošintus elementus, apie kokius G.Orwellas romane „1984-ieji“ rašė, kad „tokie gimsta, auga purve, dvidešimties metų vedasi, trisdešimties būna jau pusamžiai, o šešiasdešimties dažniausiai miršta. Juos kontroliuoti nesunku, nepageidautina, kad proliai turėtų polinkį politikai, iš jų tereikalaujama primityvaus patriotizmo“.
R.Basyrovas tokius savo tautiečius, kurie, atsiųsti čia okupantų, iki šiol nemoka lietuviškai, pavadino laike pasiklydusiais mutantikais.