Dezinfekcinio skysčio reikia visiems pasaulyje. Krašto verslas, užuot žaibu užliejęs pagal nesudėtingą cheminę formulę gaminamu skysčiu Lietuvą, Italiją ir Kiniją, maldauja alkoholio ministro leisti jį gaminti. Geležinės rinkos rankos tam nebeužtenka. Tam vėl reikia Partijos ir Vyriausybės leidimo.

Baigiantis trisdešimtiesiems laisvės metams, Karlsonai!

Kai verslas kreipėsi su pirmu prašymu, gavo į kaktą griežtą „ne“. Dezinfekcinio skysčio dokumentams sutvarkyti Alkoholio ministerijai reikia keturių mėnesių. Kitur leidimai atominei bombai gaminti trumpiau užtrunka.

Bet ministerijos futliare šūkis, kaip ir Čechovo graikų kalbos mokytojo Belikovo: „Taip, tai taip, bet kad tik kas neatsitiktų!“. Po keturių mėnesių daug kam šioje žemėje ne tik dezinfekcinio skysčio – nieko nebereikės.

Dezinfekcinio skysčio reikia visiems pasaulyje. Krašto verslas, užuot žaibu užliejęs pagal nesudėtingą cheminę formulę gaminamu skysčiu Lietuvą, Italiją ir Kiniją, maldauja alkoholio ministro leisti jį gaminti. Geležinės rinkos rankos tam nebeužtenka. Tam vėl reikia Partijos ir Vyriausybės leidimo.

Alkoholio ministras buvo geras. Jis lyg ir sutiko leisti alkopramonei gaminti dezinfekcinį skystį. Bet nė už ką, net už didžiausius pinigus darni valdžia neleis dezinfekcinio skysčio eksportuoti. Nei į Kiniją anei Italiją. Garbės žodis, tikrai kaip atominė bomba tas dezinfekcinis skystis.

Kas tas bendrasis vidaus produktas? Kam mums tie lengvi eksporto pinigai pasaulio ekonomikai stabdant apsukas? Kilniau už kilnumą – neduoti uždirbti alkopramonei.

Apsikabinusi laisvės likučius, Kovo 11-osios Lietuva verkia kamputyje. Trisdešimtmečio laukdama. Alternatyvioje tikrovėje Skvernelio Vyriausybė futliare darniai dyrba.

Rimtas kaip Hamletas žmogus N. Akmenės kultūros centre per Trisdešimtmečio minėjimą klausia – negi tikrai manot, kad šita Vyriausybė visai nieko gero nepadarė? Daug tokių žmonių, kai kam gali pasirodyti, kad per daug, kurie ir dabar kaip mantrą kartoja „netrukdikit dyrbt!“.

Tuo metu šalyje dar nebuvo tikro verslo. Buvo tik 4 500 kooperatyvų, daugumos kurių savininkai buvo niekam nežinomi. Jų tikslas irgi buvo labai kuklus – užsikalti kiek pinigo ir pasistatyti namą. Ar kooperatininkai taip pat ėjo į Vyriausybę prašyti, kad jiems leistų ką nors trūkstamo pagaminti? Atvežti degalų, vaistų, kokio dezinfekcinio skysčio?

Tokiems tatai tenka aiškinti, kodėl dukart du yra keturi ir kodėl Kovo 11-osios Lietuva tyliai kūkčioja kamputyje, trisdešimtmečio laukdama. Vilčių nedaug, bet gal padėtų toks ekskursas į Trisdešimtmečio istorijos pradžią?

Praėjus mėnesiui po nepriklausomobės atkūrimo Maskvos caras pasveikino Lietuvą su Velykomis – balandžio 16-ąją įvedė ekonominę blokadą.

Jau po savaitės šalyje ėmė trūkti net butelių ir pakelių pienui, vyniojamo popieriaus sviestui, elementariausių vaistų. Bet labiausiai stigo degalų. Gamyklos paleido žmones atostogų. Miestų gatvės ištuštėjo. Daug kam jau atrodė, kad taip bus iki Paskutiniojo teismo dienos.

Tačiau dar po poros savaičių automobilių srautas Vilniuje ir kituose miestuose buvo toks pat, kaip ir iki blokados. Kooperatininkai, o ir šiaip potraukį verslui pajutęs jaunimas ėmė tempti degalus iš Baltarusijos, Latvijos ir Karaliaučiaus. Kas kaip galėjo. Nuo kelių kanistrų savo žiguliuke iki benzovežio, o galiausiai pajudėjo cisternos.

Tuo metu šalyje dar nebuvo tikro verslo. Buvo tik 4 500 kooperatyvų, daugumos kurių savininkai buvo niekam nežinomi verslo pionieriai. Jų tikslas irgi buvo kuklus – užsikalti kiek pinigo ir pasistatyti namą. Ar kooperatininkai taip pat ėjo į Vyriausybę prašyti, kad jiems leistų ką nors trūkstamo pagaminti? Atvežti degalų, vaistų, kokio dezinfekcinio skysčio?

Ką ten keturi mėnesiai. Dezinfekcinio skysčio gamyba, prilyginta atominės bombos ar kito masinio naikinimo ginklo gamybai, todėl jos negalima pradėti be valdžios leidimo, yra įrodymas, kad pasaulis ir vėl lengvai galėtų būti be Lietuvos.

Ar kuris nors iš jų bent iš mandagumo aplankė materialinių išteklių ministrą R. Kozyrovičių, sveikatos ministrą J. Oleką, prašydamas leisti tempti į šalį visokias materialines vertybes, kurias Lietuvai uždraudė tiekti Maskva? Gal bent J. Olekas purkštavo dėl to, kad šalis šitaip aprūpinama vaistais, tvarsliava?

Net į durniausią galvą tokia paika mintis tada nebūtų atėjusi. O jei kam galva šitaip ir būtų susisukusi, ministras tokį būtų pasiuntęs kuo toliau ir pavymui dar metęs: „Kol čia triniesi, jau būtum kokią cisterną benzino sukombinavęs laisvai Lietuvai.“

Žmonės tada buvo protingesni? Na, bent jau tie, kurie buvo valdžioje?

Baikit, nemanau. Tiesiog tiek tuometė Sąjūdžio dauguma, tiek jos paskirti ministrai, nepaisant to, kad dauguma jų neturėjo ne tik politinės patirties, bet dar ir buvo su nuliu administracinio darbo įgūdžių, gyveno šiame pasaulyje, o ne alternatyvioje realybėje. Ne futliare, kaip dauguma dabartinių. Gyvenančių alternatyviame pasaulyje, kur norimą priima už esamą.

Ką pamiršta premjero futliare valdžia, (ne)švęsdama 30-osios Kovo 11-osios? Ką ir mes neretai pamirštame?

Faktą, kad pasaulis gali būti ir be Lietuvos. Pasaulis jau tiek metų buvo be mūsų. Pasaulis nepasigedo Lietuvos nei po 1795-ųjų spalio 26-osios, nei po 1940-ųjų birželio 15-osios okupacijos. Ištisus 173 metus nepasigedo pasaulis Lietuvos.

Nepasigestų ir dabar. Lygiai taip pat, kaip be Lietuvos, šiandien pasaulis gali būti ir be Prancūzijos ar D. Britanijos, o gal ir be visos ES. Taip kaip po 476 m. barbarų įsiveržimo į Romą pasaulis nepasigedo net Romos imperijos. Pasaulis be Romos imperijos buvo ramus kaip koks Amžinąjį miestą plėšęs barzdotas germanas.

Ko jau nemėgsta gamta, tai tuštumos. Gyvename epochoje, panašioje į tą, kurios pabaigoje krito Roma. Antrasis didysis tautų kraustymąsis, kai į Europą pajudės visa Afrika, kybo ant nosies.

Tokiu metu, kai svarbiausias politikų bruožas turėtų būti gebėjimas žaibu priimti sprendimus, o dar geriau būtų, kad valstybė savo rankose sutelktų kuo mažiau idiotiškų sprendimų priėmimo galių, Verygos ministerija sako, kad, verslininkas, norėdamas pradėti gaminti dezinfekcinį skystį, kurio reikėjo dar prieš savaitę, turėtų keturis mėnesius laukti valdžios leidimo.

Ką ten keturi mėnesiai. Dezinfekcinio skysčio gamyba, prilyginta atominės bombos ar kito masinio naikinimo ginklo gamybai, todėl jos negalima pradėti be valdžios leidimo, yra įrodymas, kad pasaulis ir vėl lengvai galėtų būti be Lietuvos.

O juk Trisdešimtmetį minime (jei minime?) tokiu metu, kai nacionalinis egoizmas vėl, kaip ir prieš Antrąjį pasaulinį karą, tampa ir didžiųjų Vakarų demokratijų tarptautinio elgesio norma.

Klostantis tokioms, ne pačioms palankiausioms mums būti, aplinkybėms, Lietuva, kurios politikai vis labiau orientuojasi į naujus draudimus ir ekspropriacijas, kad tik kaip nors įtiktų nevykėliams, dykaduoniams ir šiaip nupušėliams, barsto savo egzistencinius šansus didmenomis.

Leidimų turėtojams atrodo, kad kas jau kas, o jie bus amžinai. Nebūsite.

Čia, žinoma, ne bėda. Jų nebūtį netgi būtų galima laikyti bendruoju gėriu. Jei ne faktas, kad tokia „darni“ valdžia savojo gyvenimo futliare prioritetais visą šalį su savimi į nebūtį tempia. Ir daro tai greituoju būdu. Tokia tad darni ir novatoriška Trisdešimtmečio iškilmių liturgija.