Jei apie Tapino vadovaujamą konservatorių perversmą Seimo frakcijoje būtų prabilęs bet kuris kitas žmogus, visi būtų sukioję pirštą prie smilkinio. Ką sukioti, kai demokratijos ir valstybės priešus išgalvoja, apie nebūtus perversmus dėsto Vyriausybės vadovas? Kurio idealas – policinė valstybė.
Nieko sukioti negalime. Naisių ponas su valstietija-profesionalija isterikuoja paskui premjerą. Tokiu graudžiu atveju galime tik apgailėti save ir Lietuvą, kad Ministro Pirmininko poste atsidūrė dar vienas skystas ir politiškai neįgalus žmogus. Kuris, vos tik kas, puola į isterijas.
Déjà vu. Albertas Šimėnas. 1991-ųjų sausio 12-ąją, neatlaikęs užgriuvusios naštos, tuometis premjeras Šimėnas pabėgo ir pasislėpė kažkur netoli Druskininkų pas kunigą. Nieko neįspėjęs. Paskui MP aiškino, kad pabėgdamas siekė suduoti smūgį Sovietų Sąjungos rengiamam perversmui.
Anuomet Seimas nebuvo toks skystakiaušis, kaip dabar. Užteko kelių valandų, kad Lietuva vėl turėtų Ministrą Pirmininką, kuris bent jau nedėtų į kelnes. Šimėnas, išbuvęs poste vos kelias dienas, įėjo į istoriją kaip trumpiausiai Lietuvą valdęs premjeras.
Priešingai nei Šimėnas, Skvernelis turi tokių pat skystų, kaip ir jis, veikėjų carte blanche valdyti iki kadencijos paskutinio skambučio. Nepaisant to, premjerui po lova, tualete ir kitur vis tiek vaidenasi perversmai, rengiami į šiuos strateginius objektus prasiskverbę nuožmūs konservatoriai ir tapinai.
Kas tokio atsitiko Lietuvoje, kad premjerą staiga užpuolė balti arkliai ir perversmo babaušiai?
Realiai – nieko. Palyginti su isteriko Šimėno situacija Sausio 13-osios išvakarėse, Skvernelis galėjo toliau sau miegoti. Kaip miegojo būdamas vidaus reikalų ministru tuo metu, kai po miestą su iš policininkų atimtu automatu šlaistėsi toks Molotkovas.
Mokytojų streikas? Mokytojai, susidūrę su Skvernelio protežė Petrauskienės ir paties premjero arogancija, iš tiesų užėmė ministeriją. Tam, kad priverstų valdžią kalbėtis. Bet tiek mokytojų streikas, tiek ŠMM užėmimas, tiek sekmadienio mitingas Vilniuje yra tik Kalėdų dovanėlė, palyginti su tuo, kas vyksta Prancūzijoje. Jei Macronas su savo premjeru isterikuotų taip pat, kaip Skvernelis, jie jau seniai būtų emigravę į Londoną.
Streikuoja tik mažiau kaip procentas mokyklų. Su streikuojančiais buvo galima susitarti. Reikėjo tik atmesti savo fanaberiją, kad premjeras ir jo Petrauskienė visada teisūs. Būtų užtekę pripažinti, kad etatinis mokytojų apmokėjimas yra tik dar vienas valstietiškas karvašūdis. Kaip mokytojai ir sako.
Regis, žmogui, visą gyvenimą dirbusiam policininku, taigi jis visada būdavo teisus, tai per sunki užduotis. Vyriausybė piktybiškai nesikalbėjo su mokytojais. Išvadino mokytojus iš pradžių konservatorių pastumdėliais, o, kai tai nesuveikė, prilygino Krymą užėmusiems Putino kareivoms.
Kaip tie du dalykai – būti konservatorių ir Putino kareivomis vienu metu – telpa vieno žmogaus galvoje, paaiškinti galėtų nebent policijos psichologė. Jei tik, žinoma, nebijotų prarasti darbo.
Kai žmogus pramuša lubas, o taip sakoma apie kiekvieną, kuris užima per aukštas jo išsilavinimui ir intelektui pareigas, jis dar ir smarkiai susitrenkia galvą. O koks valstybės valdymas su daužta galva?
Su sutrenkta galva ir dar ceitnoto sąlygomis žmogus daro klaidas. Kuo aukščiau sėdi – tuo daugiau kliurkų. Jei netikite, žiūrėkite krepšinį. Kas atsitinka, kai silpnas įžaidėjas patenka į aukštesnę lygą? Jis tik dalija kamuolius varžovams ir kelia isterijas, siųsdamas tolyn teisėjus. Blogam premjerui ir Tapinas maišo.
Būdamas premjero poste Skvernelis pats sau – didžiausias priešas. Kalbant jo paties alegorijomis, Skvernelis pats sau yra ir perversmo vadas Tapinas, ir konservatoriai.
Mokytojų streiką įplieskė, jį nesvietiškai išpopuliarino, šimtaprocentinę paramą streikuojantiesiems garantavo neargumentuoti, buki Vyriausybės vadovo veiksmai ir pasisakymai. Žingsnis po žingsnio paties premjero užsispyrimas varė jį į kampą. Iš kurio nėra išėjimo. Kuriame atsidūręs premjeras prarado paskutinius ir taip jau ribotos savitvardos likučius.
Praradęs savitvardą atleido tris ministrus iškart. Neapgalvojo šio žingsnio padarinių. Nepasikalbėjo su jais kaip žmogus. Nespėjo net nurodyti patarėjams surašyti poros biurokratinių raštų, paaiškinančių už ką tokia garbė aplinkos ir kultūros ministrams. Žodžiu, apsikasė kampe lapais.
Rezultatas? Premjerą kritikavo, iš jo tyčiojosi du buvę ministrai. Kuriuos, atsitiktinai pagautus gatvėje, pats jis ir atsivedė į Vyriausybę. Iš draugų du ministrai gravitavo tiesiai į priešus. O galėjo likti bent neutralūs. Politikoje taip jau yra – nekalbi pats, už tave kalba kiti.
Atrodo, kažkas premjerui priminė šią viešųjų ryšių taisyklę. Pačiu netinkamiausiu metu. Prieš einant į Liberalų sąjūdžio frakciją kalbėti apie kitų metų biudžetą. Ir prasidėjo. Vietoj premjero kalbėjimo gavome logorėją. Skvernelis per pusvalandį pripaistė tiek, kiek visi premjerai iki jo drauge sudėjus.
Bet tikra vyšnia ant adventinio Skvernelio torto buvo, kad, jei taip, tai kitąmet gali neįvykti merų, savivaldybių tarybų, Europos Parlamento ir net Prezidento rinkimai. Eik skersai žalią žemę, provokuok, Minedas ir net liemenį ant stalo tarp butelių miklinanti Seimo valstiečių Levutė taip durnai nepraspjautų pro šikšnelę.
Protingiems žmonėms ir iki penktadienio buvo aišku, kad Skvernelis – prastas premjeras. Jo būdo savybės visiškai netinka organizuoti, nuraminti, įkvėpti pasitikėjimo. Premjero žodžiai („užčiaupkit tą žmogų“) ir veiksmai per dažnai buvo nepremjeriški. Užuot nuraminęs ir sutelkęs darbui skirtingų pažiūrų žmones, jis tik skaldė ir kėlė isterijas, kurių Lietuvoje ir iki jo buvo per akis.
Bet pasisakymais apie Tapino organizuojamą perversmą ir tai, kad šalyje gali neįvykti rinkimai, Skvernelis tiesiog diskvalifikavo save kaip Ministrą Pirmininką. Apskritai kaip politiką. Apsitapšnojo. Nusirito iki savo politinio krikštatėvio Pakso lygio.
Tai, kad Skvernelį ištiko isterija, o šie priepuoliai vis dažniau kartojasi, yra logiška baigtis to, kas įvyko 2016-ųjų spalį. Valstietija į valdžią atėjo neturėdama nieko, išskyrus Karbauskio stumdomas nešvarias rusiškas trąšas. Be suprato, ką su ta valdžia daryti. Neturėdama net savo partijos kandidatų į ministrus. Apie patarėjus nėra ko ir kalbėti. Isterijos ūkai ten.
Šūkis „pinigų yra, proto nereikia“ Lietuvoje puikiai tinka prieš rinkimus. Pakiemiuose ir skersgatviuose prigaudai atsitiktinių šakalienių, skvernelių, kepenių ir petrauskienių. Tada su balsais pasijungia tie, kurie visada tikėjo, kad „pinigų reikia – pinigų bus“, tik blogas elitas pinigų mums neduoda.
Paskui paaiškėja, kad pinigų iš tikrųjų nėra. Bet nerealūs pažadai išdalyti. Nuosavi tauškaliai dalija toliau. Iš pradžių apima liūdesys. Paskui suima nervai dėl „suėsto gyvenimo“. Galiausiai pramuša pyktis tiems, kuriems išpuolė laimė būti opozicijoje, išsiliejantis turgine isterija. Ką visu gražumu ir parodė premjeras su savo „perversmo schematika“.
Bent žino, ką reiškia tas žodis? Kiek perfrazuojant, schematika = visų premjero isterijų visuma.
Fiksuojam laiką. Nuo praėjusio penktadienio kiekviena Skvernelio diena premjero poste nuodais kapsės į Karbauskio ir jo valstietijos politinį gėrimą. Kuo ilgiau premjero kėdėje išbus Skvernelis, tuo mažiau šansų turi Karbauskis ir jo valstietija.
Skvernelio isterijas giriantis Karbauskis nežino, ką darantis. Naisių ponas, kaip ir jo valstietija, lygiai taip pat pramušė savo lubas. Jei negyventų savo galvos skausmuose, gal jau būtų suvokę, kad negali kiekviena melžėja taip sau imt ir valdyti valstybę lyg niekur nieko.
Tie, kurie sako, kad tebūnie, nes Lietuva taip atsikratys dar vienais nevylėliais, teisūs tik iš dalies. Iš labai mažos dalies. Visą tą likusį laiką, kol Karbauskis laikys Skvernelį premjero poste, bus griaunama valstybė. Ypač pasitikėjimas valstybe.
Premjero isterijos priepuoliai kartosis. Dažniau ir vis bjauriau. Isterija, pakelta į Ministro Pirmininko lygį = valstybės bekelė.