Instinktyviai. Pirmąją karantino savaitę dauguma taip ir pragyveno. Įtraukę galvas į pečius. Nekreipdami rimtesnio dėmesio į kelias iš rikiuotės išvestas ligonines, penkis užkrėstus ir šimtus izoliuotų gydytojų, apie reagentus vapančią valdžią.
Labiau pykdami ant valdžios kritikų. Kaip graikai ant to žygūno, atnešusio blogą žinią. Misija – pamilti Verygą. Daug kam, rodos, ir vargo nebuvo.
Įtraukus galvą į pečius sunku, beveik neįmanoma mąstyti. Valdžia, atrodo, tai žino. Naudojosi proga kabinti makaronus, ir jai tai neblogai sekėsi.
Įtraukusieji galvas neprisiminė, kad tas pats Veryga, kuris šeštadienį LRT tiesioginiame eteryje vapėjo apie reagentų (ne)pirkimą, kaukių atsargas, ir iš to vapėjimo taip nieko verto nesužinojai, jau buvo pamiršę, kad sausio 27-ąją dar buvo ryžtingas kaip niekada: „Esame pasiruošę tokioms infekcijoms kaip koronavirusas“.
Tik kvailys, tik absoliutus istorinis beraštis galėjo taip kalbėti. Gynybinių karų, o pandemija priklauso tokiems, istorija sako, kad niekas negali būti jiems pasiruošęs. Juolab negali būti pasiruošę tokie tipai kaip Veryga, kurie, kaip aiškėja, nė nebandė pandemijai rimčiau ruoštis.
Mus valdo kvailiai, čia nieko naujo. Bet dauguma įtraukusiųjų galvas į pečius nieko apie tai nebenori girdėti.
Stokholmo sindromo atmaina. Aukos bando iš naujo pamilti Verygą (Skvernelį, Nausėdą, Zimnicką). Taip, kaip dešimtmetį vyro mušama žmona, kuri į klausimą, kodėl su smurtautoju neišsiskiria, teisinasi, kad gyvena tik dėl vaikų, neturinti kur eiti etc., taip ir įtraukusieji galvas randa tokių pat savo vergiško nuolankumo pateisinimų.
Sekant Voltaire‘o apysaka „Kandidas, arba Optimizmas“, viskas šiame geriausiame iš geriausių Verygos ir Skvernelio pasaulyje jiems eina tik į gera. Apsuptame mieste kareiviai Kunigundai nupjovė vieną šlaunį ir suvalgė, tai gerai – kita šlaunis sveika liko.
Po trijų mėnesių kai kurie iš jų bus piktesni ir už dabartinius valdžios kritikus, gal net sutiks liudyti teisme. Jei tik bus gyvi.
Viltis dar gyva: saulė kopia aukštyn, o čia ir pavasario šiluma, žiūrėk. Išras vaistą ar skiepą. Antra karantino savaitė bus tokia pat. Įtraukusieji į galvas dar tikės Daukanto aikštės rūmų digerio pasakaite apie lašinukus. Tikės finansų ministru, sakančiu, kad ekonomika traukiasi, bet algos tai nesumažės.
Kai jau pirmadienį, palyginti su penktadieniu, dirbo 138 tūkst. žmonių mažiau? Įtraukus galvą sunku apie tai galvoti. Bet nesunku niršti ant žurnalistų, rašančių, kad koncertų rengėjai, restoranai ir barai jau bankrutavo. Nes, nu, o kam gi mums tie restoranai ir tas turizmas?
Kurį laiką net hipsteriai dar maivysis feisbukuose, išgirdę gydytojos šauksmą „Esu vaikų gydytoja, vyras – akių chirurgas. Dirbti nebijom, bet apsaugų neturim. Kur savo vaikus dėti reikės, kai tikrai karas prasidės?“, vaipydamiesi, kad gydytojus mes, žinoma, remiame, bet jie skraidė į Kubą ir Dominiką, tai gal apsieisim ir be jų, apmokysim intubuoti savo vadybininkus.
Galvų įtraukimo į pečius metas po savaitės kitos praeis. Kas toliau?
Pauzė – puikus dalykas teatre, bet pauzė testavimui, ypač išeinant iš rikiuotės ligoninėms ir gydytojams, yra tik diletantizmas. Brangiai mums kainuosiantis „profesionalų“ Vyriausybės diletantizmas. Ai, pražioplinom, vaiposi Patarėjas.
Kas šioj šaly prognozuoja, kokia jėga ir kada smogs koronavirusas? Kiek žmonių mirs? Feisbuke tai daro LSMU profesorius M.Stankūnas? Ar Vyriausybė jį jau įtraukė į štabą? Ar štabe surinkti visi mūsų epidemiologijos, virusologijos protai, įtraukti spec. operacijų karininkai, ekonomistai?
Negirdėjom. Profesoriaus V. Kasiulevičiaus bandymai apeliuoti į Verygos sąžinę – kaip žirniai į sieną. Sergančiųjų reikalas ir po pirmos karantino savaitės – vis dar pačių segančiųjų reikalas.
Kokių Lietuva turi privalumų ir trūkumų, palyginti su Italija ir Ispanija?
Vienas privalumų neabejotinai plaukia iš mūsų atsilikimo. Lietuviai, palyginti su italais ir ispanais, dešimt kartų mažiau vaikščiojo į restoranus ir kavines, o mūsų senjorai, išskyrus pagrabus, to apskritai beveik nedarė. Kaip sėdėjo, taip ir sėdi prie teliko. Šiuo atveju kuo mažiau gerovės valstybės, tuo daugiau gyvybių bus išsaugota.
Tačiau Lietuva, palyginti su Italija ir ypač marche macabre pagarsėjusiu Bergamu, turi vieną kraupų minusą. Daugybė Vilniaus, Kauno ir Klaipėdos klinikų gydytojų, bandydami kaip nors išgyventi, dirba lakstydami po rajonų ligonines. Ir ten, ir ten dirba be apsaugų.
Užsikrėtus vienam, koronavirusui – struktūruotas kelias per ligonines. Už tai, kad visos šalies vyriausybės dėjo skersą ant medikų atlyginimų, galim sumokėti brangiau nei italai. Ne eurais. Gyvybėmis.
Antras butelio kaklelis – pasipūtusi, protingų žmonių draugijos vengianti, kritikos nepakenčianti, klaidų nepripažįstanti ir dar labai nelanksti valdžia, kuri, be to, dar ir putiniškai kerštinga.
Grasinti Vilniaus merui STT agentų maski šou, kaip darė Sveikatos apsaugos ministerija (tegu ji būna triskart prakeikta) už tai, kad savanoriams maistą tiekia verslininkai, tokiu metu, tai juk čia dar sugalvoti reikia. Ypač po to, kai vieną paskutinių testų išnaudoji keliuką po blato gavusiam premjerui. Kuris užsienyje nebuvo, tai pagal Verygos algoritmą testas ir nepriklausė.
Krizė negailestingai parodo, kas gali būti lyderiu, o kas – net ir labai norėdamas – niekada juo nebus. Šitie, kur dabar viršuje, iš tų, kurie niekada.
Kiek Lietuva turės skristi su išjungtais varikliais? Tris mėnesius? Šešis? Kaip įmanoma skristi be variklių su lakūnais, kurie mokėsi tik įjungti autopilotą, dar išjungti jį ir variklius?
Jie ruošiasi reguliuoti maisto kainas. Čia tas pats, kas, skrendant be variklių, bandyti kiek pakilti. Pareguliavus kainas, kursas staiga mesis į pareguliuotų maisto produktų deficitą, juodąją rinką, ir, kaip rezultatą, – dar vieną panikos ir pykčio bangą.
Net jei pandemija bus įveikta per tris mėnesius, kuo šiandien turbūt net optimistai abejoja, ekonomika gali sustoti. O jei užtruks pusmetį? Tada su ekonomika bus panašiai kaip su šilumine aštuonių turbinų elektrine. Mygtuką paspaudęs nebepaleisi.
Kaip vėl užvesti ekonomiką, jei dauguma verslų bus žlugę? Kaip keisti ekonomikos sistemą, o ją neišvengiamai teks koreguoti, nes paaiškėjo, kad, sienoms užsidarius, laimi ne tie, kurie turi pinigų, o tie, kurie turi stiprų žemės ūkį ir pramonę, galinčią gaminti reagentus, apsaugines kaukes, respiratorius, vaistus. O mes net kiaulieną importuojam.
Kiek auginam kiaulių – 0,4 milijono? Prie Smetonos – 1,5 milijono, okupacijos pabaigoje – 3,5 mln. Pabandyk kaime pastatyti kiaulidę. Piketas prie Seimo. Kaimo hipsteriams fui, smirdi.
Bet dabar ne apie kiaules, nors ir jos netrukus bus archisvarbos. Ar gali Lietuvą be variklių skraidinti Karbauskio „Agrokoncerno“ (pretenduoja į nukentėjusių paramą – vat čia tai Sodoma ir Gomora, ne kokios ten biblinės) parinkti lakūnai?
Jei yra bent 50:50 prognozė, kad pandemija truks pusmetį, arba, jei ekonomiką teks įjungti ne tada, kai pandemija baigsis, o tada, kai ekonomiką vėl įjungs Vokietija, kitos ES šalys, taigi, kai teks ir dirbti, ir su liga kovoti, ar nereikėjo jau pradėti diskusijos apie koalicinę Vyriausybę?
W.Churchillis, prasidėjus mūšiui už Angliją, sudaręs visų parlamento partijų koalicinę Vyriausybę, parodė pavyzdį, kaip elgtis sunkiu metu. Pavyzdys ypač nepaseno Lietuvai, kur dauguma partijų turi ne daugiau trijų keturių žmonių su galva. Vyti lauk verygas, narkevičius, tamašunidenes, kukuraičius, kvietkauskus. Visos partijos turi deleguoti į kabinetą geriausius, ir premjeras, ko gero, turėtų būti kitas.
Tačiau kam šiandien, išskyrus finansų ministrą ir mirštančių verslų savininkus, rūpi ekonomika?
Prezidentas niūnuoja lašinukų lopšinę. Seimas apskritai per karantiną kaip ta Čechovo palata Nr. 6. Joje tik vienas pacientas buvo kilmingo luomo, o tvarka rūpinosi su pypke dantyse ant šlamšto gulintis atitarnavęs kareivis Nikita. Iš tų nedidelio proto, klusnių, griežtų ir nenuovokių žmonių, kurie visų labiausiai mėgsta tvarką ir todėl yra įsitikinę, kad žmogų reikia mušti.
O mes, įtraukę galvas į pečius, kaip maldą: gal ir negerai taip, bet, ui, ui, galėsim apie klaidas pakalbėti kada nors vėliau. Kai pastatysim komunizmą (gerovės valstybę), turbūt.